231. Debesys kaip rykliai

Važiuojame automobiliu su penkerių A. Pilietis iš galo pradeda postringauti:
– Jeigu aš neklausysiu ir tavo balsas pasidarys piktuoliškas, aš išeisiu! Išeisiu į lauką! Vakare, kai pasidarys šalta ir tamsu, aš pareisiu. Pasakysiu “atsiprašau“ ir būsiu namie.
Po minutėlės:
– Na, man labai gražūs močiutės namai, bet kokie baisūs pilki debesys virš jų! Kaip kokios žuvys! Ne, kaip delfinai! Ne, ne kaip delfinai, o kaip kokie rykliai!!!

A, 5 metai

230. Motina

A ir D žiūri Labanaktuką. Teta Beta pabaigoje paragina pasveikinti mamas su Motinos diena. A išpučia akis ir ilgai žiūri į mane. Pagaliau ištaria:
– Ir iš vis, nesupratau – tu Motina? Skamba kaip koks daiktas, kaip koks motinas.
– Ir man nepatinka šitas pavadinimas, skamba kažkaip piktybiniai, – antrina D.

A, 5 metai; D, 6 metai

229. Apie darbo apmokėjimą

Su šešerių D užeiname į vieną miesto galerijų. Įėjimas nemokamas. Apėjome, apžiūrėjome, aptarėme. D pasitikslina, ar čia nereikia nieko mokėti. Išėjus į lauką ir nukulniavus kokį šimtą metrų, D susimąsto:
– Bet niekaip nesuprantu, kaip taip gali būti! Žmogus kokius metus ar dvejus triūsė, dirbo, tapė ir dabar leidžia visiems nemokamai žiūrėti…

D, 6 metai

228. Kokia galva

Man labai įdomu – kokia galva sugalvojo visas tas kaukoles, skeletus, zombius ir vampyrus… Koks jo vardas, pravardė ir krikšto vardas? Iš kokios jis šalies? Kur jis gimė ir mirė?
D, 6 metai

227. Ašaros ant veido

– Mama, aš taip tavęs pasiilgau darželyje. Aš galvojau, kaip tu atrodai. Įsivaizdavau tave su rudom akim, pilku paltu ir va, va tais batais. Dar aš galvojau, kaip bėgu pas tave su ašarom ant veido… Aš neverkiau, ašaros tiesiog buvo ant veido…

A, 5 metai

226. Kėdės pyksta

– Mama, o kėdės pyksta, kai negražiai sėdi?
– Nežinau. O kaip tu manai?
– Man atrodo pyksta.
– O kaip yra negražu sėdėti?
– Nu kreivai visaip.
– O kaip tos kėdės pyksta?
– Paraudonuoja ir įniršta!

A, 5 metai

225. LEGO pasaulis

– LEGO pasaulyje viskas žymiai lengviau – nusiperki ir gali viską statyti. O tikrame gyvenime reikia betono, daugybės pinigų, kad galėtum statyti namus. Norėčiau, kad koks vaikas, užsimanęs čiuožyklos, galėtų ją iš kelių detalių pasidaryti… – svajoja D.

D, 6 metai

224. Jei žemėje neliktų žmonių

– Mama, tu žinai, kas būtų, jei žemėje neliktų žmonių? Visi tie namai apaugtų augalais. Eifelio bokštas nugriūtų, visi didžiuliai statiniai nugriūtų, o kas liktų – apaugtų žole. Gamta tiesiog atsiimtų savo žemę…

D, 6 metai

223. Lyginiai skaičiai ir tvora

– Mama, bet jeigu sudedi nelyginį ir nelyginį skaičių, tai visada gauni lyginį.
– Ar tau taip darželyje paaiškino?
– Ne, bet taigi taip gaunasi: 5 ir 5 yra 10, 3 ir 3 yra 6. Aš pats taip supratau.
Po minutėlės pakrypsta kalba apie naują kaimynų tvorą:
– Nu, aš pasakysiu nei kaip tėvas, nei kaip ekspertas – man ta tvora visai graži, gal prie namo sienų ir ne visai tinka, bet atrodo gražiai…

D, 6 metai

222. Supuvę akys

– Ar būna supuvusių akių? – klausia A.
– Neee, nebent ji būtų išlupta, – atsako D.
– Tai gerai, nes man reikia akių, kad gerai matyčiau. Vilkui, pavyzdžiui, reikia didelės burnos, kad galėtų kiškį suvalgyti. Man kažkaip pasidarė baisu, kad akis gali supūti, pasidaryti ruda, na, va – kaip čia:

A, 5 metai; D, 6 metai

11150693_10205522835006692_2288630104922719060_n

221. Kvadratinės dienos

– Nu bet kokios kvadratinės dienos… – pareiškė penkerių A.
– O kodėl kvadratinės?
– Nes taip pasakiau.
– O kodėl taip pasakei?
– Nes norėjau.
– O kodėl norėjai?
– Nes toks gražus žodis…

A, 5 metai

220. Išgyvenimas

– Mama, įsivaizduok, kad vyksta karas tarp žmonių ir mašinų (robotų). Kokią išeitį tu pasirinktum – išgyvenimo ar mirties? Palauk, palauk. Yra viena sąlyga. Išgyvenimas – tai lieki gyvas, bet karas tęsiasi toliau. Mirtis – miršti, bet išgelbėji visus kitus. Manau, kad aš rinkčiausi išgelbėti kitus. Juk ką reiškia viena gyvybė ir tūkstantis…

D, 6 metai

219. Mados kritikas

Kaip šešerių D pavirto mados kritiku:
– Nemanau, kad šita marga suknelė tinka moterims. Suknelė turi būti lygi, o ne kažkokia marga. Ji galėtų labiau tikti kokioms nors užuolaidoms siūti. O šita su taškeliais tai tiktų gal antklodei… Taip, šita juoda yra geriausia…

D, 6 metai

218. Barzda, karalius ir kosmosas

Penkerių A susirūpina:
– Ar man dar neauga barzda?
– Na, dar ne, neauga, – sakau.
– Uff, gerai… Šiaip tai aš norėčiau būti karalius. Ir gyventi pily. O vasarą, žinok, mama, mes važiuosim į kosmosą. Taip tėtis sakė. Važiuosim su lėktuvu į kosmosą. Aaaaai, ne, važiuosim žiūrėti į kosmosą. Bet jei man bus baisu žiūrėti, aš užmigsiu. Ar galėsim pasiimti pagalvių?

A, 5 metai

216. Leonardas da Vinčis ir batų raišteliai

Kalbasi du šešiamečiai:
D.: – Ar tu žinai, kada gyveno Leonardas da Vinčis? Maždaug prieš penkis šimtus metų.
J.: – O tu žinai, kas buvo didysis prūsų vadas? Herkus Mantas. Prūsai kovojo su kryžiuočiais. Kryžiuočiai nugalėjo prūsus ir liko vienas Herkus Mantas su savo žmona Kotryna.
D.: – Nu einam, greičiau į lauką, užrišk batus, mama!
J.: – Aš irgi dar nemoku užsirišti batų.
D.: – O, tai gerai, nes galvojau, kad jau reikės susigėsti.
J.: – Tai atrakinkit kas nors duris! Aš čia pas jus jau kokį ketvirtą kartą, jau kaip šeimos narys, bet atsirakinti dar nemoku. Kaip seimo narys!

Čia kai vaikai kalba apie didelius dalykus, bet dar nemoka užsirišti batų raištelių…

D, 6 metai; J, 6 metai

215. Jei žirafa būtų višta

Pokalbiai prieš miegą:

D.: – O kodėl karves melžia? Kodėl, pavyzdžiui, žirafų nemelžia? Aš galvoju, kad žirafos pienas turėtų būti skanus. O jei žirafa būtų višta, tai jos mėsos užtektų kokiam mėnesiui.
A.: – O aš noriu, kad mano plaukai būtų kaip ežiuko. Tokie susmeigti, tik minkšti. Tokie kaip trikampėliai.
D.: – Tu, mama, nežinai, ką aš kartais naktimis veikiu. Aš fantazuoju. Kuriu stebuklingą pasaulį. Tik A mane kartais gąsdina – skleidžia naktį visokius garsus, knarkia.
A.: – Aš visai negirdžiu tų garsų. Aš miegu. Pažiūrėsiu šią naktį, ar išgąsdinsiu D…
D.: – Mama, o kai aš turėsiu kompe savo account’ą, ar galėsiu padaryti, kad nebūtų google’o juostos – man reikia, kad tilptų daugiau žaidimų…
A.: – O kai buvom sodyboj, tai sienos buvo skaudžios. Tokios rakštingos…

A, 5 metai; D, 6 metai

214. Miegu ar nemiegu

– Mama, ar galėsiu rytoj būti su šituo megztiniu? Man jis labai gražus. Aš labai mėgstu grožį. Ir dar mėgstu staigmenas! O kai miegu, užsimerkiu ir nesuprantu – miegu aš ar nemiegu, nejaučiu visai, kada miegu, o kada ne… – postringauja A.
– Stalčiai turėtų vadintis tiesiog ČIAI. Jie gi ne visada būna stale. Būna ir spintoje. Todėl turėtų vadintis ČIAI! O kodėl visų spalvų pavadinimai moteriški: raudona, geltona, balta… ? – pratęsia D.

A, 5 metai; D, 6 metai

213. Tu man ne mama!

– Mama leisk prie koooompoooo! Aš labai noriu prie kompo! Nu kodėl tu neleidi prie kompo?! Aš taaaaaaip noriu! Nu leisk!!!! Nu kodėėėėl? Viskas. Kas tu per mama!!!! Tu man visai ne mama! Tu… tu… tu… man močiutė! Eisiu, susirasiu kitą mamą, kuri leis man prie kompo. Aš su tavim nebekalbu. Ir išvis – aš ištampysiu šitos liemenės siūlus!

A, 5 metai

212. Sėklytės gimtadienis

– Ta sėklytė mamos pilvelyje auga, auga, auga, auga ir užauga iš jos mama, tėtis ir trys vaikai. Kai sėklytė nukrenta į kojas, jai reikia kopėčių, kad galėtų vėl užlipti. O kai sėklytė būna pilvelyje, ar mamai skauda? O sėklytė pilvelyje gali švęsti gimtadienį?

A, 5 metai

211. Nori ir reikia

Sergam abu su šešerių D. Klausiu jo:
– Ar nori arbatos?
– Nenoriu.
– Vis tiek padarysiu, nes reikia gerti daug arbatos.
– Tai kam dar klausi, ar noriu? Tu, mama, kažkaip ne taip kalbi. “Nori“ ir “reikia“ – skirtingi žodžiai. Jei klausi “ar nori?“, tai yra du atsakymai – taip ir ne. O jei vis tiek būtinai nori padaryti, tai eini ir darai. Ir nebeklausi, ar noriu…

D, 6 metai

207. Gyvenimas kaip šachmatai

Gyvenimas – visai kaip šachmatų žaidimas. Reikia numatyti kiekvieną ėjimą, apgalvoti, kas bus po to. Nes kaip ir šachmatuose – padarysi neatsargų ėjimą, ištiks šachas ir matas.

D, 6 metai

206. Laisvė – tai viskas!

– Laisvė – tai viskas! – taria šešerių D. – Laisvė – tai, kai, pavyzdžiui, nereikia melstis rusiškai. Kai gyveni laisvoje šalyje, gali būti linksmas. Gali gyventi name, kokiame nori, o ne kokį pastatė kiti. Ir aš labai myliu Lietuvą. Myliu, nes ji laisva! Ir čia labai gera gyventi, nes nėra ugnikalnių ir retai būna katastrofos!

D, 6 metai

204. Neturiu laiko!

Rytas. Penkerių A ir šešerių D bando tvarkytis kambarį, klotis lovas ir panašiai.
D: – A, tvarkykis, pasiklok lovą!
A: – Aš jau pasiklojau!
D: – Pasidėk į vietą pižamą!
A: – Aš negaliu dabar. Neturiu laiko! Kai eisiu naktį miegoti, tada ir pasiimsiu! (Vis labiau maivydamasis ir dar labiau atsikalbinėdamas).
D: – Ne, nu dar gražiau! Ar tu žinai, kad prieš vyresnius maivytis negalima?

Diena. Pietūs:
– Valgyk, A, nes saldainius matysi kaip savo ausis!
A: – Bet ausys juk didesnės už saldainius!

A, 5 metai; D, 6 metai

 

202. Identiteto klausimas

– Tai kas aš esu? Žemaitis ar aukštaitis? O kas jūs, mama, tėte, esat? O baba su dieduku? – klausia šešerių D.
Ir baisiausia, kad nė vienas nesame kažkoks grynuolis. Vieni nuo suvalkiečių, dzūkų ir aukštaičių paribių, kiti nuo žemaičių ir aukštaičių, treti – tiesiog vidurio Lietuvos.
– Na, mes nesame nei tikri žemaičiai, nei aukštaičiai, – bandom aiškinti.
– Tai kas jūs tokie tada esat? Kas? Austrai kokie, ar kas? – piktinasi D, vis dar nerasdamas identiteto.
Ir iš tikrųjų, tai kas mes tokie?

D, 6 metai

201. Matrica

– Mama, aš kartais jaučiu, kad esu matricoje. Ar aš pats save valdau, ar matrica? Bet jei aš sakau dabar tuos žodžius, tai gal čia aš sakau… O gal čia viskas aplink filmas arba pasaka? Nors pasaka tai negalėtų būti, nes mes visi būtume aprašyti, bet filmas galėtų būti – tik toks naujoviškas. Įsivaizduok – mes čia visi filme, o kažkas mus žiūri…

D, 6 metai

199. Išmokti pamokas

– Tu geriausia mama pasaulyje. O tėtis – geriausias tėtis pasaulyje, – taria šešerių D, glostydamas širdį.
– O jūs geriausi vaikai pasaulyje.
– Na, bet mes ne tiek ir daug gerų darbų padarom.
– Viskas dar prieš akis.
– Na taip, išmoksim. Jūs irgi dar mokotės – pavyzdžiui atsakinėti į klausimus. Suaugę juk irgi turi išmokti visokias pamokas. Mokykloje tai mokosi ant popierėlių. O suaugę negali eiti į kokią kavinę ar vakarėlį, jei turi padaryti kokius nors darbus. Čia kaip namų darbai. Nes gali išmesti iš darbo. Ir žmogui reikia tą pamoką išmokti, – išaiškina D.

D, 6 metai

194. Istorija apie didvyrį Nr. 2

– Mama, nori dar vieną istoriją apie didvyrį? Tai tada rinkis ar apie didvyrį, kuriam nesiseka, ar apie didvyrį, kuriam sekasi, ar apie didvyrį, kuriam sekasi neblogai, ar apie laisvą didvyrį, ar apie didvyrį kalėjime, ar apie didvyrį, kuris nežino kur esąs, ar apie didvyrį, kuris nežino, kad yra didvyris? Tą paskutinę? Nu gerai, klausyk:
“Kartą buvo toks žmogelis. Gyveno jis paprastame pasaulyje, sekėsi jam ir gerai, ir blogai. Bet vieną dieną jį ištiko nelaimė. Grįžo jis namo ir rado apverstą namą. Įėjęs į vidų tą ir pamatė: viskas buvo apversta aukštyn kojom. Tada jis nusprendė surasti, kas taip padarė. Nuėjo prie kompiuterio ir parašė: “vagys, kurie vagia apversdami namus“. Jis taip parašė, o jam išmetė moterų paiešką. Žmogelis nesuprato, kas čia darosi, dar kartą parašė ir vėl jam tą patį išmetė. Tada jis perskaitė ir rado tokią moterį. Ji buvo ta, kurią jis mylėjo. Ji ir apvertė namus. Jis taip supyko, kad nusprendė paruošti spąstus jai ir apsigyventi kitur. Bet ta moteris buvo kažkoks robotas. Spąstai nesuveikė, nulėkė į šoną, nes ta moteris – robotas turėjo galių. Robotui reikėjo persmeigti svarbiausią aparato dalį, nes jis tokio stiprumo, neužtektų net mašinos, kuri važiuoja 100 arklio kojų pėdų greičiu. Žmogeliui sekėsi prastai, prastai. Tada jis nusprendė nusipirkti robotams kenkiančių miltukų. Pabėrė prie įėjimo, bet robotė viską matė ir tiesiog susiurbė miltukus ir ramiai sau praėjo. Padėjo miltukus pavojingoj vietoj – ant žemės. Miltukai pavirto į kamuolį, bet robotė jį atmušė su koja ir vos nepataikė į žmogelį – tas vos spėjo pasilenkti. Tada žmogelis visai pabėgo iš tų namų, susirado darbą ir padarė slaptą tyrinėjimą – ar ir čia robotė jį suras, atseks jo pėdom. Bet darbas pasirodė nuobodus ir jis nusprendė įrengti kasyklą, urvą, kur gamina visokius robotams kenkiančius dalykus. Pagamino jis tokį kardą. Išgalando, išaštrino, ištobulino, prikabino dar šešis kardus, bet vis tiek nepavyko nugalėti robotės. Tada jis sau prisižadėjo vis tiek sugalvoti ginklą, kuris ją nugalėtų. Ir tada paaiškėjo, kad ten buvo ne robotė, o vaiduoklis. Pagamino jis tokį specialų šautuvą, ne su kulkom, o su degalais, kuriam reikėjo specialių rūbų. Ir nugalėjo tą Robo – Bobę. Ir taip tapo didvyriu.

D, 6 metai

193. Istorija apie didvyrį Nr. 1

– Mama, ar žinai, ką aš darau? – klausia šešiametis D.
– Net neįsivaizduoju.
– Darau savo mėgstamiausią dalyką – kuriu istorijas. Apie didvyrius, kuriems nesiseka. Nes kurti apie tuos, kuriems sekasi – neįdomu. Nėra įspūdžių. Jie tiesiog viską gerai padaro ir viskas. Neįdomu. Nori papasakosiu istoriją apie didvyrį, kuriam nesisekė? Klausyk, tuoj pasitrinsiu akis ir papasakosiu:
“Didvyris iš savo boso gavo šiokią tokią sunkią misiją. Jam bosas įsakė po žeme vienam gaminti visokius aukso dirbinius. Na ką, pasiėmė tas didvyris būrį žmonių ir štai – stovi aukso skulptūros jokiam cirke ir muziejuje nematytos. Bosas visai apsirgo aukso karštine ir paprašė, kad didvyris padarytų tą patį iš bronzos ir sidabro. Pridarė didvyris vėl visokių dirbinių. Tada bosas liepė jam skristi į kosmosą ir pargabenti kokį nors ypatingą kosmoso dalyką. Ir partempė didvyris planetą. Tiksliau ne planetą, o kosmoso dulkę. Tada bosas jam pasakė: statyk iš jos ką nori, bet tai, ką liepsiu aš! Bosas taip pasakė, nes jau buvo šiek tiek nudurnėjęs, psichas toks… Kai didvyris pamatė, kad bosas serga, nutarė slapčia pabėgti. Bet ir vėl jam nelaimės – įkliuvo pas kitą bosą, kuris buvo jo draugas. Toks biškį protingesnis. Jis paprašė didvyrio kelis metus jam tarnauti. Na, jis patarnavo, patarnavo ir po kelių metų bosas nutarė jį išspirti, tiksliau – iššauti su patranka. Didvyris buvo nepėsčias, oi nepėsčias. Netgi stebuklingas. Jis užbūrė, kad patranka sprogtų pati, jis nesprogtų, o dar sprogtų ir tas jo bosas. Patranka iššovė, o didvyris taip ir išskrido. Čia ir istorijos pabaiga.

D, 6 metai

192. Protingėjimo planas

– Aš sugalvojau protingėjimo planą. Reikia per savaitę padaryti tris dalykus: užrašyti visus eilėraščius, kuriuos moku, perskaityti tris knygas ir išsimokinti gerai pliusuoti, minusuoti ir kart kart – kaip ten vadinasi? Ai, dauginti!

D, 6 metai

Website Built with WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover WordPress

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

WordPress.com News

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.