351. Bučiniai

– Mama, žiūrėk. Tu dabar man įdėk mišrainės ir atnešk čia į kambarį. Ir ateik pas mane, pasikalbėsim. Žinok, mama, nepavyko šiandien. Nepavyko darželyje pabučiuoti mergaitės G. Nes, įsivaizduoji, nebuvo vietos. Nebuvo, kur pasislėpti, kad kiti nepamatytų. Nes, jeigu pamatys, tai juoksis. Aš visą dieną galvojau, kaip ją pabučiuoti. Aš net mergaitės G paklausiau, kur mums pasibučiuoti. Bet ji pasakė, kad irgi nežino. Rytoj vėl galvosiu, kaip pasibučiuoti. Tai turbūt nutiks lauke. Arba ne lauke… O dar mergaitė A melavo, kad G manęs nemyli. Myli!

A, 6 metai

350. Upelis ir tiltelis

– Aš taip norėčiau tokių gražių namų, kad kieme būtų upelis, o virš upelio – tiltelis. Jei taip būtų, aš net neičiau nei prie kompo, nei prie televizoriaus, nei prie telefono. Tik tas upelis dar turėtų kvepėti vasara ir pavasariu, nes kitaip nemalonu. O žiemą – sušaltų į ledą ir taip pat būtų gražu. O paskui vėl atšiltų…

A, 6 metai

349. Ledynai

– O kai gamina elektrą, ar dūmai rūksta? Žinot, dėl ko klausiu? Nes reikia kažką daryti dėl tų ledynų. Kad neištirptų… Nuo šiol turėtų visus automobilius daryti tik elektrinius. Ir motociklus, jei pavyktų…

D, 8 metai

344. Buratino portalas

Suomija. Helsinkis. Kempingas. Vėlus vakaras. Šešiametis A kažkur nusitveria paprastą vaikišką plastikinį lanką. Atsineša ir mikliai sumąsto lanko funkciją:

– Čia Buratino portalas į Alisos šalį!

Belieka patikėti…

A, 6 metai

 

342. Konceptualizmas

Aštuonmetis D atneša baltą popieriaus lapą ir klausia:

– Gražiai nupiešiau?

Kiek laiko pažiūriu, nes nieko nematau, tada paklausiu, gal kitoje pusėje nupiešei… Jis šypsosi ir tvirtai sako, kad ne, ten nieko nėra. O tada paaiškina, kad baltas lapas, leidžia įsivaizduoti bet ką:

– Tu gali žiūrėti ir įsivaizduoti ką tik nori…

Panašu į Malevičiaus reinkarnaciją…

D, 8 metai

341. Apmąstymai

APMĄSTYMAS 1:
– Mama, o tau būna toks jausmas – kai perskaitai labai įdomią knygą, atrodo, kad jokia kita knyga jau daugiau nebebus tokia įdomi? Aš net pabaigą kelis kartus skaičiau… Bet kai netikėtai sužinai, kad netrukus bus išleista dar viena tos knygos dalis, tai toooooks džiaugsmas apima!

APMĄSTYMAS 2:
– Man labai nepatinka žmonės, kurie gamina arba parduoda daiktus tik dėl pinigų. Jie turėtų daryti gera žmonėms, bet iš tikrųjų parduoda nekokybiškus daiktus. Įsivaizduok – nusiperki daiktą, o jis sulūžta. Kaip žmonėms jaustis?

D, 8 metai

340. Tarnas

– Mama, ką darytum, jei dabar iš kur nors gautum 3000 Eur? – klausia aštuonmetis D.
Pradedu vardinti savo žemiškus norus ir svajones, bet jas staiga nutraukia šešiametis A:
– Aš tai duočiau kokiam nors savo draugui, kad man tarnautų.

Va taip va. Tiesiai šviesiai.

A, 6 metai; D, 8 metai

339. Kaip susikūrė kosmosas?

– Aš galvoju vis, kaip susikūrė kosmosas… O kas buvo prieš kosmosą? Niekaip negaliu įsivaizduoti… Gal viskas buvo juoda juoda? O gal viskas buvo absoliučiai balta? Ir tada kažkas atsitiko. Bet jei buvo juoda, tai negalėjo atsitikti. O jei balta, tai galėjo…

D, 8 metai

338. Viskas, ką gali įsivaizduoti, yra įmanoma…

Iš serijos “Viskas, ką gali įsivaizduoti, yra įmanoma…“. Taip sakė Pablas Pikasas. Po šio įvykio ir aš taip manau…
10 valanda vakaro. Dėliojamės paskutinius daiktus vyresnėliui į dainų šventę. Viskas vyksta neįtikėtinai ramiai, iš lėto, nes mažuosius brolius kaip tik ryte pasiėmė seneliai. Beliko įsidėti basutes. Pažiūrim įprastose vietose – kaip ir nėra. Tada žvilgsnio geografija prasiplečia tolėliau, bet vis dar ramiai paieškom mažiau tikėtinose vietose. Nėra! Niekur nėra! Pradedam ieškoti ten, kur jų, matyt, niekada nebuvo ir nebus. Lauke, po krūmais, gėlyne, automobilyje, po batutu, batų spintose, po lova, po foteliais, patikrinu skalbinių dėžę, savo kuprinę, dar kartą ir po to dar du kartus pereinu tomis pačiomis trajektorijomis. NĖRA! Tiesa, šmėkšteli įtartina mintis – viduriniojo basutės kažkodėl namie, nors jis pas senelius, bet apie tai nėra kada galvoti, nes vis dar ieškom didžiojo brolio basučių.

Tada pasigirsta pirmoji nedrąsi ir beveik neįmanoma praradusiojo apavą mintis – “pavogė…“. Taip, sakau, va ėmė ir pavogė. Nieko daugiau tik tavo basutes… Vis dar ieškom. Tada mano ausis pasiekia desperatiškas kikenimas ir antroji neįmanoma vyresnėlio versija – “Nu tai gal tas mūsų filosofas išsiblaškęs išvažiavo nepasižiūrėjęs ir apsiavęs mano basutes…“

Prieš akis išdygsta paliktos aštuonmečio basutės, bet versija atrodo neįmanoma – “Tu ką, tavo batų numeris 44, o jo 36. Kaip jis galėjo su tavo ližėm išvažiuoti?!!“ Ieškom toliau. Toliau vis dar nėra. Mintis apie antrą neįmanomą versiją vis labiau kasasi į smegenis. Skambinu močiutei. “Ką aš žinau, – sako, – jis atvažiavo su kažkokiom basutėm. Tokios didelės pasirodė, bet susiveržė. Gerai nemačiau, diedukas nuo mašinos parvedė… Tuoj pažiūrėsiu. Taip, 44 dydis, juodos basutės…“ Vos neišgriūnu iš juoko ir nesuvokimo, kaip vaikas gali eiti su aštuoniais dydžiais per didelėmis basutėmis ir galvoti, kad viskas čia kaip ir neblogai… O gal ir tikrai nieko blogo, kai imi mąstyti filosofiškai… Tėtis 11 valandą vakaro visai nefilosofiškai parveža basutes iš senelių.
Dainų šventei pasiruošėm…

Visada reikia patikrinti visas neįmanomas versijas!

D, 8 metai

 

337. Kalafiorai

Po neseniai Lietuvoje nuaidėjusio brangių, “auksinių“ kalafiorų bumo, virtuvėje plaunu tris kalafiorus. Prieina sūnus ir šmaikščiai nustemba:
– Mama! Žiediniai kopūstai?! Mes gal turtuoliai?

J, 14 metų

336. Blakstienos

– Mama, o pas vyrus irgi yra blakstienos?
– Na taip, be abejo.
– O tai kam vyrams blakstienos?
– Lygai tam, kam ir moterims…
– O galima padaryti, kad nebebūtų blakstienų?
– Na, kaip ir galima… O kodėl tu nori taip padaryti?
– Nes aš nenoriu būti panašus į moterį!

A, 6 metai

334. Karalienė

– Mama, o tu norėtum būti karalienė ir kad tau kiti patarnautų?
– Mhhh, na, kartais pagalvoju, kad būtų neblogai… O tu norėtum?
– Joooo. Dėl to, kad dabar atėjo vasara. Yra visokių serbentų, trešnių, žirnių, braškių, šilauogių, alyvuogių, agrastų… Aš norėčiau, kad man jų kas nors priskintų ir paduotų. Ir dar labai norėčiau, kad ne po vieną paduotų…

A, 6 metai

333. Pavogti mėnulį

– Mama, o mėnulį galima pavogti?
– O ką tu su juo darytum?
– Aš jį sumažinčiau, nuspalvinčiau, nupieščiau ant jo savo veidą. Tada vėl nuskrisčiau į kosmosą ir pakabinčiau atgal!

A, 6 metai

331. Gimtadienio linkėjimai

Iš aštuonmečių sveikinimų aštuonmečiui gimtadienio proga: “Linkiu tau gerų “Minecraftų““ ir kad “visi tavo “Clash of clans“ norai išsipildytų“.

Sveiki atvykę į virtualią realybę…

D, 8 metai

328. Pavydas ir planšetė

A ilgesingai žiūri į brolio D naujus batus:
– Bet kaip aš tau pavydžiu tų batų, – nuoširdžiai atviras A.
– Pavydas labai negeras jausmas, – sakau pavyduoliui.
– Kodėl negeras? – dar nuoširdžiau nustemba A. – Taigi gali tą daiktą paskui atimti!
Visą reikalą reziumavo pats A, nusprendęs, kad iš brolio dar atims telefoną, padės šalia savo telefono, užpils vandeniu ir gausis planšetė…

A, 6 metai

325. Saviapgaulė

– Mama, o tu žinai, kas yra savęs apgavimas? Tu, pavyzdžiui, verki verki ir priverki pilną kambarį. Ir tada, nors ir verki toliau, bet tau ima atrodyti, kad nebeverki, nes aplink tave yra vien vanduo. Va čia ir yra savęs apgavimas…

D, 7 metai

324. Sulaužyta gamta

Šešiametis A pirmą kartą išvažiuoja į didesnį žygį su dviračiu jau savarankiškai jį mindamas. Ežero pakrantėje ties posūkiu nesuvaldo dviračio ir griūna veidu į meldus.
– Aaaaaaaa! Ką aš padariau?! Koks aš negeras! Aš sulaužiau gamtą!!!

A, 6 metai

323. TOKS, TOKS ir NAUJOKS

Vieną kartą gyveno TOKS ir TOKS. TOKS buvo smagus, o TOKS buvo liūdnas. TOKS Smagus buvo labai smagus, bėgiodavo po savo namučius, nors tai net nebuvo namučiai – greičiau lūšnelė – trobelė. Bet už tai jie turėjo didžiulį sklypą, jame gyveno ir būdavo visą dieną. Turėjo jie dar ir sklypelį daržovėms auginti. TOKS Liūdnas bimbinėdavo po namus ir kiemą, o TOKS Smagus bėgiodavo lauke, nes jam visai buvo neįdomu eiti į namus – trobelėje buvo taip liūdna ir taip negražu, nes TOKS ir TOKS buvo apsileidę, todėl jam labiau patiko gyventi lauke.
TOKS Liūdnas dažniausiai sėdėdavo ir žiūrėdavo į dangų, o TOKS Smagus žvilgelėdavo į jį, giliai atsidūsdavo ir sakydavo: „Tu geriau nežiūrėk į dangų, o eik pažaisti!”. TOKS Liūdnas tik atsidūsdavo ir sumurmėdavo: „Mmmmm, nenoriu…“. Tada TOKS Smagus bėgdavo sau ir sakydavo „Bet koks tas TOKS nelaimingas, reikia kažką daryti!”. Bet nors TOKS smagus ir sakydavo, kad reikia kažką daryti, iš tiesų taip nieko ir nedarė. Tiesiog pasakydavo ir tiek.
Dar TOKS ir TOKS turėjo tokį dalyką. Savo kiemo gale jie turėjo tokį mažą namelytį. Jie įeidavo į jį, o ten buvo tokie laiptai į kasyklą, kur jie kasė akmenis ir žemę. Jiems labai nesinorėjo iškasti aukso ir deimantų. O nesinorėjo, nes jie buvo visiškai kitokie žmonės. Galima sakyti, jei net ir nebuvo žmonės. Jų veidai buvo šviesiai pilki ir su kitokiomis ausimis. Jei gimdavo du, tai vienas būdavo TOKS smagus, o kitas TOKS Liūdnas. O jei gimdavo trys, tai vienas būdavo TOKS smagus, kitas TOKS Liūdnas, o trečias TOKS pusiau Smagus, pusiau Liūdnas. O keturi negimdavo, nes kaip sakydavo TOKS Smagus – “tai neįmanoma”. Arba jis dar sakydavo, kad visos mamos tiesiog nenori keturių TOKIŲ…
Vieną kartą jie išėjo grybauti. Liūdnas šiek tiek atsiliko nuo Smagaus. TOKS Smagus vis bėgiodavo ir grįždavo. O TOKS Liūdnas atsidusęs sumurmėdavo: “Ko tu bėgioji, lakstydamas vis tiek nerasi grybų, reika atidžiai viską apžvelgt…“. Ir tada jie pamatė grybą. Tiesa, jie neskyrė raudonų ir baltų spalvų, o tas grybas buvo musmirė. Bet jie suprato, kad tai musmirė ir nepasiėmė jos, tik atsipjovė gabalėlį musėms nubaidyti, nes ten gyveno labai daug musių.
Ėjo jie toliau ir rado didžiulį baravyką. Bet, kaip pasakė giliai atsidusęs TOKS Liūdnas: „Negalim jo imti – sukirmijęs…“. Tai ištarė labai liūdnai.
Reikia pastebėti, kad TOKS ir TOKS buvo labai geri draugai. Ne broliai, bet pusiau draugai, pusiau broliai. Ėjo jie toliau nesustodami kokias dvi valandas, bet nerado nei vieno grybo, tik tą musmirę, kur atsipjovė. Ir pagaliau jie rado baravyką, nusipjovė ir įsidėjo į savo pintinę. Baravykai ten augo tokie didžiuliai didžiuliai, gal paveikslo dydžio – kad užtektų pavalgyti. O pintinė irgi buvo didelė. Nors jiems ir nepatiko kai kurie žmonių daiktai, buvo daiktų, kuriais jie žavėjosi.
Taip eidami su vienu grybu pintinėje, rado vieną tokį keistą dalyką – ant kelio išėjusį kačiuką. Jie labai mėgo kačiukus. Jie įsidėjo kačiuką į pintinę ir parsinešė. Nors… Ne, jie dar neparsinešė kačiuko. Jie kol kas renka grybus. Jie gali rasti daugiausiai du grybus, nes nešasi po vieną pintinę.
TOKS ir TOKS ėjo dar dvi valandas, gal netgi tris. Ir rado milžinišką grybą. Bet, deja, nežinojo jo rūšies – jis buvo geltonas. TOKS ir TOKS suprato, kad negalima imti grybo, jei nežinai jo rūšies. Nes kas bus, jei apsikrėsi? Ligoninė! Todėl to grybo ir nepasiėmė, kad nereikėtų gydytis.
Ėjo jie toliau dar kokias keturias valandas, kol pagaliau rado puikų puikų grybą. Visiškai puikų! Prie jo šliaužė tiek sliekų, kad juos norėjosi eiti ir trypti, kaip kokiame kompiuteriniame žaidime. Jie nusinešė milžinišką grybą ten kur švaru, supjaustė jį ir išsivirė sriubos. Tiesą sakant, TOKS ir TOKS suvalgė tik pusę grybo, nes jis buvo didžiulis, gal kokio metro. Nešėsi jie toliau tą pusę grybo dar ilgai, bet dabar mes ne apie tai…
Atėjo naktis. TOKS ir TOKS susiruošė miegoti. Jie kaip paprastai su šepečiu išsivalė dantis, išsiskalavo burnas putomis ir nusiprausė po dušu, kur ne vanduo pilasi, o lava. Juokauju, ne lava, o toks vanduo su druska. Sūdytas! Nusiprausę jie ėjo valgyti ir sukirto tą pusę grybo, kur liko nuo vakaro. Suvalgę jie išėjo iš namų, nors nei TOKS, nei TOKS nenorėjo eiti iš namų. Ir tada nutiko toks dalykas, kurį, TOKS Smagus pavadino stebuklu. Tiesa, aš nepasakiau, kad TOKS ir TOKS buvo pusiau žmonės, pusiau nežmonės. Pafantazuokit patys! Pagalvokit, kas gi jie galėtų būti! Aš galvoju, kad jie galėtų būti kaukai, bet aš nevadinsiu jų kaukais, nekreipkit į tai dėmesio ir vadinkite, kaip patys norite. Vadinkite kaukus savo vardais.
Ir tada, kaip sakė TOKS Smagus, atsitiko toks stebuklas. Pas juos atėjo kaukas, vardu NAUJOKS. TOKS ir TOKS priėmė NAUJOKĄ labai smagiai, ir šis pasakė,kad norėtų pas juo pasilikti, nes jam labai patinka jų namai. TOKS Smagus, sako: „Gerai, gali gyventi“. TOKS Liūdnas paklausė: „Bet ar tu nesugriausi mūsų namų?“ NAUJOKS pasiliko.
Ankstų rytą pabudęsTOKS Smagus atsikėlė ir ėmė iš džiaugsmo savo kambaryje šokinėti. Ir šūkauti, bet kad negirdėtų kiti: NAUJOKS! NAUJOKS! NAUJOKS! Kai baigė šūkauti ir šokinėti, nuėjo pusryčių. Ir pamatė, kad pusryčiai paruošti, nors TOKS Liūdnas ir NAUJOKS dar miega. Jis nesuprato, kaip taip galėjo atsitikti. Gal kas nors tai padarė per miegus? Gal kas nors yra lunatikas? Gal NAUJOKS yra lunatikas?
Tai va. Pasaka baigėsi.
Tiesa, vos nepamiršau. Pasaka vadinasi TOKS, TOKS ir NAUJOKS, bet jei norit galit sugalvoti savo pavadinimą.
Ate. Arba kaip sako kaukai: „BAI KLAI“

Sekė D, 7 metų

321. Nesąžiningas pasaulis

– Mama, o tau patinka pasaulis? Man tai jis toks truputį nesąžiningas atrodo – užaugi, pasensti ir numiršti! Obuoliams tai gerai – iš jų užauga puikiausios obelys!

A, 6 metai

316. Nesutvarkytas vaikas

– Mama, leisk pažaisti su savo telefonu. Nu prašau… Labai prašau. Nu leeeeeisk. Nu kodėėėėl? Prašau, mama! Leisk pažaisti. Nu, please… Please, please, please… Ne, nu kodėl??!!!! Tau visai, nerūpi, kad tavo vaikas verkia! Kodėl neduodi? Ir nesutvarkai savo vaiko?

A, 6 metai

315. Pasiklysti kambaryje

Vakaras. Vonios kambarys. Didysis brolis pasakoja dienos įvykius. Vidurinysis įdėmiai klausosi. Taip įdėmiai, kad net dantis užmiršta valytis ir sustingsta su šepetėliu tarpudantyje. Pastebėjęs tai, didysis tyliai pasimaivo prieš brolį prisidėjęs ranką prie ausies – suprask “Klausaisi, ar ne? … gerai girdi?…“ Vidurinysis nuoširdžiai pasipiktina:
– Čia tas pats, kas pasiklysti tame pačiame kambaryje, tik atvirkščiai! Aš gi negaliu pasiklysti kambaryje! Tai neįmanoma! Todėl negaliu negirdėti, ką kalbi, būdamas vienoje patalpoje su manimi!

D, 7 metai

314. Pasišaipymas iš vaikų

– Mama, o kodėl vaikai negali eiti į darbą? – susirūpina septynmetis D.
– Vaikai gali žaisti, mokytis ir padėti tėvams, – sakau.
– Tai čia pasišaipymas iš vaikų! Tarsi jie proto neturėtų… – pasipiktina D.

Matyt, reiks į darbą išleisti…

D, 7 metai

Website Built with WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover WordPress

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

WordPress.com News

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.