Aštuonmetis A žiūrėjo žiūrėjo į purslais besiveržiantį šaltinį ir tarė:
– Bet tai čia tam šaltiniui visos čakros atsidarė!
A, 8 metai.
470. Šviesi ateitis
– Žinai, mama, man taip nepatiko šiandien, kai vienas berniukas, kol laukėm choro pamokos, taip veržėsi, grūdosi žiūrėti, kaip aš žaidžiu telefonu! O aš norėjau išsaugoti jo šviesią ateitį!
– Kaip tu ją saugojai?
– Na, aš neleidau jam žiūrėti, kaip žaidžiu! Nes jis toks “noulaiferis“. Jis visą laiką žaidžia!
– O kaip tada su tavo šviesia ateitimi, jei tu pats žaidi?
– Ne, nu tai aš gi žymiai mažiau žaidžiu!
A, 8 metai
469. Šviesos greitis
– O jeigu aš skrisčiau šviesos greičiu ir brėžčiau liniją ant lapo, tai ar aš matyčiau, kaip ją nubrėžiu, ar matyčiau, kaip ji pati iš lėto brėžiasi? – klausia dešimtmetis D sekmadienio pusryčių metu.
Išsivysto normali diskusija apie paralelinius laikus, bet tikrai fizikos žinios tiek neneša…
D, 10 metų.
468. Dvi pandos
Vakaras. Lova. Klausimas:
– Mama, o jeigu mes su broliu D būtume dvi pandos, tai į mokyklą išsiruoštume tik per dvi valandas?
A, 8 metai
467. Paauglystė
Aštuonmetis A atlekia pas mane į kambarį ir išpyškina:
– Ar tu bent matei? Ar tu matei, kad pas brolį J atėjo draugas?
Aiškumo dėlei reiktų pasakyti, kad broliui J – šešiolika metų.
A emocingai aiškinasi situaciją toliau:
– Bet tai tu matai, kokia ta paauglystė! Va, kai būni mažas, tai taip ilgai reikia derinti, kol pavyksta susitikti su draugu, o čia net mamai pranešti nereikia. Paima ir susitinka! Aš irgi taip darysiu, kai užaugsiu!
A, 8 metai.
466. Egzistencinis liūdesys
– Mama, o jums būna taip, kad atsikeliate rytais ir apima tokie egzistavimo klausimai? Nes aš atsikėliau rytą ir taip kažkaip liūdna pasidarė. Liūdna, kad visi kažkada mirsim… Taip, taip. Paskui pralinksmėjau.
D, 10 metų
465. Indaplovės karys
Dešimtmetis D krausto indaplovę. Lėtai. Svajodamas. Nes mintys tai visai kitur. Kitame kosmose. Ir tikrai ne tuose nuobodžiuose induose.
– Paskubėk, – raginu. – Visi laukia vakarienės.
– Mama, aš skaičiau kažkur, kad karys turi būti gerai pailsėjęs, – argumentuoja D, kaskart išgyvendamas dramatišką virtuvinį mūšį su indais, į kurį gali eiti tik visiškai pailsėjęs…
D, 10 metų.
464. Dinderis Tinderis
– D, ką veiki? Eik paskaitysi knygą ar papieši. Arba į lauką eik, o tai muši čia dinderį visą dieną, – moralizuoju savo dešimtmečiui.
– Mama, kokį tinderį*? Man dar nereikia merginos! – atšauna D.
Va taip. Kartų ir žodynų skirtumai.
D, 10 metų.
*Tinderis – populiari internetinių pažinčių programėlė.
463. Bulvaras
– Mama, nuo ko kilo žodis “bulvaras“? – klausia aštuonmetis A.
Paaiškinu.
– Mhm, o aš galvojau, kad nuo bulvių aro.
Išanalizavus žodžio kilmę, o žodynas sako, kad “bulvãras [pranc. boulevard] – medžiais, krūmais, gėlėmis apželdinta gatvės dalis, dažniausiai jos vidurys“ ir susipratus, kad lietuvis ir bulvė tai, tarsi, nedalomas vienis, visai gali būti ir bulvių aras. Bulvėmis apželdintas bulvaras…
A, 8 metai.
462. Žvaigždės, šventės ir Džordža
Miesto šventė. Gimtadienis. Eisenos, mugės, parodos, koncertai. Vakare važiuojame pažiūrėti finalinių fejerverkų, nes mažasis labai nori. Vis tik dar dainuoja Džordža. Kaip prieš 25 metus, taip ir dabar. Tas pačias geras dainas. Žmonių minia. Linksma visiems. Beveik visiems. Nebandome nieko teigti vaikams ar sukurti išankstinę nuomonę apie skambančią muziką. Jie jos dainų nelabai žino, kaip ir nežino jos vardo ar scenos karalienės statuso. Dainų instrumentinės įžangos ganėtinai sunkios ir daug žadančios, su roko prieskoniais. Bet po instrumentuočių pasigirsta Džordžos vokalas, o jį, manau, žino daugelis. Tad pasiklausęs kelių dainų, patyrinėjęs muzikos ir vokalo tembrus ir atitikimą vienas kitam, dešimtmetis D, visiškai nepaisydamas žvaigždžių subordinacijos ir statusų, taria:
– Aš nesuprantu, kaip jie šitą dainininkę priėmė į grupę? Jos balsas skamba lyg iš dieduko dainų, kur mašinoje kompaktuose turi…
Galiausiai fejerverkai. Gražūs. Įspūdingi. Mažasis sunerimsta, ar dangus “nenumirs“ ir neužsidegs nuo tiek fejerverkų, o dešimtmetis nusprendžia, kad jų kūrėjai prisižiūrėjo per daug pokemonų…
A, 8 metai; D, 10 metų.
461. Žiogai
– Mama, šiandien mačiau žiogą ir supratau du dalykus: visų pirma, žiogai groja visai ne su smuiku, o su savo sparnais, visų antra – jie groja pagal ritmą! Ir dar, kai žiūriu per virtuvės langą, galvoju, kad žiogas galėtų būti toks arklio dydžio – galėčiau ant jo joti, šokinėti ir dar groti!
A, 8 metai
460. Klaida matricoje
Dešimtmetis D įleidžia pro duris mūsų katiną. Po minutės katinas vėl nori į lauką. Išleidžia. Po dviejų minučių vėl įleidžia, nes katinui pasirodo nebesmagu lauke. Tada po pusės minutės vėl išleidžia, nes katinas vėl braižosi laukan. Vėl įleidžia. Išleidžia. Įleidžia. Po kelių tokių sesijų, neapsikentęs D konstatuoja katino būklę:
– Klaida matricoje!
D, 10 metų
459. Pertraukti save
Aštuonmetis A, važiuodamas automobilyje, vis kažką pasakoja. Istorijos nesibaigia. Pradeda pasakoti naują istoriją, tada prisimena kažką svarbesnio ir reikšmingesnio, kas negali palaukti ir ką būtina tuoj pat ištransliuoti, ir emocingai taria:
– Dabar palaukit, aš truputį atsiprašau, bet pertrauksiu save – kai ką prisiminiau!, – ir pats pertraukęs savo paties pasakojimą ima pasakoti dar vieną istoriją.
A, 8 metai
458. Šviesus indas
Po tokios saulėtos vasaros D apžiūrinėja savo įdegį veidrodyje. Po kiek laiko konstatuoja:
– Žinai, mama, aš jau beveik pasiekiau šviesaus indo spalvą. Arba tavo rudumą.
D, 10 metų.
457. Jei taip gerės…
– Jeigu viskas ir toliau taip gerės, tai gali imti blogėti.
Žodžiai ištarti bežiūrint į antrą parą vis didėjančias šėlstančios Baltijos jūros bangas. Puikiai tinka ir kitoms gyvenimo situacijoms…
D, 10 metų.
456. Kupranugario funkcija
D kapoja močiutės darytą tinginį. Ima vieną gabaliuką po kito – tinginys labai skanus, močiutė net graikinius riešutus nulupa jį gamindama, tad potraukis tinginiui suprantamas. Vis dėlto atsargiai perspėjam, kad gal jau reiktų sustoti. D ilgai nemąstęs šauna argumentą:
– Supraskit, čia tokia kupranugario funkcija – aš dabar daug privalgysiu, tai paskui ilgai nebereikės…
D, 10 metų.
455. Teisingas rytas
Aštuonmetis A atsikelia. Rytas nuostabus, būsimos karštos vasaros dienos dar gaivi akimirka. A apsirengia chalatą, atsineša į lauko pavėsinę pusryčių kokteilį, vaikišką žurnalą, įsipatogina pintame krėsle ir vartydamas puslapius palaimingai taria:
– Rytas be žurnalo – ne rytas…
A, 8 metai.
454. Mėnulio čiurna
Važiuojame vakare po vasariškų maudynių namo per patį mėnulio užtemimą. Po tamsų dangų visur dairomės, kur gi ta kruvinoji užtemusi pilnatis. Šiaip taip įžiūrime blausią raudoną švieselę dangaus tamsybėje. Aštuonmetis A bando prisiminti ir išsiaiškinti šio dangaus kūno fazes.
– Tai būna mėnulio jaunatis, priešpilnis, pilnatis ir kaip ten dar… ai, čiurna!
Pradedame visi garsiai kvatoti, nes mėnulio delčia taip smagiai pavirto čiurna. Ir greičiausiai dėl visko kalta č raidė…
Dar po kiek laiko A bando galutinai susidėlioti mėnulio fazes ir užklausia:
– Tai jei yra priešpilnis, tai gal yra ir popilnis?
A, 8 metai
453. Kas iš tikrųjų keičia pasaulį?
Grįžinėjame visa šeimyna iš giminės susitikimo. Ore viena po kitos sukasi visokios temos. Po vienos pauzės dešimtmetis D taria:
– Jūs žinote, man tai atrodo taip. Jūs tik neįsižeiskite. Bet yra profesijos, kurios yra pagrindinės – tai yra ūkininkai, gydytojai, gyvūnų prižiūrėtojai, statybininkai. Na, jie savo rankomis padaro, tai, ko labai reikia kitiems. Be jų darbų žmonija neišgyventų. O pavyzdžiui menininkai – na, jų darbai nėra tokie svarbūs, jie nepakeičia pasaulio, neturi tokios didelės įtakos, pasauliui be jų darbų nieko nenutiktų.
Ir tada automobilyje užsiplieskia ugninga diskusija tarp vaikų ir suaugusiųjų, tarp vaikų ir vaikų – net iki ašarų apie tai, kas iš tikrųjų yra svarbu, kokie žmogaus poreikiai yra esminiai, kas jį atskiria nuo gyvūno, kokia svarbi kūryba gyvenime ir kokie žmonės iš tikrųjų keičia pasaulį.
Ir esminis gėris tame – ne pakeisti kažkieno nuomonę, o karštai padiskutavus paklausti savęs – ar mano nuomonė pasikeitė, ar argumentai buvo pakankamai stiprūs, kad būtų verta savo mąstymą pakeisti. Šiuo atveju, atrodo, kad diskusija buvo prasminga…
D, 10 metų
452. Gyvos knygos
– Ne, nu kas sugalvojo šitą nesąmonę? Skaityti knygas planšetėje! Mane taip užknisa šitas dalykas! Tai yra akių gadinimas! Gyvos knygos kvepia ir jas daug maloniau skaityti, – aštuonmetis A karštai ir nuoširdžiai protestuoja prieš “Vyturio“ skaityklę, bandydamas įveikinėti vasaros knygų sąrašą.
Ir aš jį labai suprantu. Reiks eiti į biblioteką…
A, 8 metai
451. Paglostymai
Po neįtikėtinai šiltos gegužės, pirmų birželio dienų vanduo ežere – tarsi gerą vidurvasarį. O dar prisiminus prieš savaitę išbandytą Baltijos jūros geliantį šaltį, kai įbrendi ir užtirpusiom raudonom kojom po septynių sekundžių maskatuojiesi lauk iš ledinio vandens, tai ežero vanduo atrodo šiltas kaip kūdikio sysiukas. Aštuonmetis A atsargiai įslenka patikrinti vandens.
– Koks šiltas vanduo! Ir koks malonus! Atrodo lyg tu, mama, mane glostytum, – įbridęs į teliuskuojančias Rėkyvos bangeles, reziumuoja A.
Ach, tie palyginimai…
A, 8 metai
450. Kosminės įžvalgos
– Visai gali būti, kad mūsų žemė kosmose ne tiesiai sukasi, o visą laiką krenta žemyn. Arba aukštyn. Bet visos kitos planetos ir žvaigždės taip pat kartu krenta arba kyla. Todėl mes to nejaučiame.
D, 9 metai
449. Dievinu…
– Mama, aš tave dievinu! – emocingai taria aštuonmetis A.
– Kodėl? – klausiu, nustebinta tokio netikėto atvirumo.
– Nes tu esi mokytoja! Tu mokai vaikus! – įžvalgomis pasidalija A. – Dar tu turi daug pažįstamų…
– O jei būčiau gydytoja, pardavėja arba dirbčiau dar kokį kitą darbą?
– Na, tada tikrai mažiau dievinčiau…
A, 8 metai
448. O jos ten laukia
Aštuonmetis A gauna kvietimą į gimtadienį. Iš mergaitės. Jau ne pirmą kartą. Pajuokaujam, kad, matyt, žmogus visai patinka mergaitėms. O jis net nemirktelėjęs šauna:
– Taip! Aš žinau, kad joms patinku. Kokioms keturioms… Aš tai jaučiu. Jos man tai “pasako“ darydamos ką nors. Pavyzdžiui, jos mane užjaučia – kai aš noriu tylos, tai jos irgi pabūna tyliai. Arba pasako, kad aš piešiu gražiau, nei kitas berniukas. Arba mes susitariame eiti į biblioteką – nueinu, o jos ten manęs jau laukia… Mama, tu nesuprasi. Tau reikia pabūti tarp mūsų, kad suprastum…
#mažosmūsųlaimės
A, 8 metai
447. Nakties kvapas
Kai penktą ryto išeini su aštuonmečiu vaiku į lauką, pajutęs šilto, bet kartu ir šalto pavasario ryto orą, jis poetiškai konstatuoja:
– Mano kojos dabar užuodžia šaltą nakties kvapą.
A, 8 metai
446. Kaip pats noriu
– Žinai, mama, žmonės visada nori to, ko negali turėti ar pasiekti. Nori būti kitokie, išskirtiniai, nei visi. Aš, pavyzdžiui, norėčiau skraidyti ir būti laisvas, bet jei visi žmonės imtų skraidyti, tai norėčiau vaikščioti. Taip jau yra… Ir kai piešiu, aš noriu piešti taip, kaip pats noriu, o ne pagal kažkieno taisykles… Ir automobilio norėčiau “concept“ – nu žinai, tokio, kurį pats susikuri…
D, 9 metai
445. Užrūdijusi geležis
– Kai aš matau einančias senas močiutes, man būna toks jausmas, lyg geležis būtų užrūdijusi – negali jau nieko pakeisti ir pajudinti.
A, 8 metai
444. Elniai vegetarai
Per Velykas ragaujame elnienos kepsnį. Devynmetis D, anksčiau buvęs visiškas mėsėdis, pastaruoju metu jos nori vis mažiau. Knebinėdamas pietų delikatesą, pradeda analizuoti:
– Na, bet elniai juk valgo tik visokias žolytes ir šakeles, ar ne? Kaip vegetarai. Tai taip išeitų, kad jų mėsa kaip ir vegetariška…
Analizė žmogui vis dėlto netapo didesne inspiracija valgyti elnieną, kad ir labai ji “vegetariška“…
D, 9 metai
443. Beribė
– Mama, o kas yra beribė? – klausia aštuonmetis A.
Bandau paaiškinti beribystės sąvoką, žodžiais piešdama pavyzdžius apie visatos begalybę bei lygindama tai su konkrečias ribas turinčiais daiktais ir objektais – šalies, kambario, stalo ribomis. Žmogus dar pasitikslina, ką reiškia žodis “riba“. Tada aptariame, kad, pavyzdžiui, žodžiai ir tekstai irgi gali niekada nesibaigti. Arba kantrybė, kuri kartais pasirodo, kad turi ribas. Galiausiai sakau, kad tėvų meilę vaikams irgi galima pavadinti beribe.
A sėdėjo, žiūrėjo ir tada tarė:
– Nu bet gerai, įsivaizduok, aš turiu vaikų, myliu ten juos beribiai ir tada mane ištinka R.I.P. Nu, supranti, nebėra manęs. Ir kas tada – ateina tos meilės riba?
A, 8 metai
442. Pelėdų Kalėdos
Aštuonmetis A pasirašė dainą. Ir pasijautė labai džiaugsmingai dėl tokio savo veiksmo.
PELĖDŲ KALĖDOS
Labai ilgai aš laukiau šių Kalėdų.
Priskrido pilnas kambarys pelėdų.
Juodų, pilkų, baltų, margų…
Su didelėm akim, gražių.
Pried. (2 k.)
Ir ką gi man su jom daryti –
Paglostyti, palikt ar išvaikyti?
Gal joms geriau tamsiam miške?
O gal po mano eglute?
Tegul jos išskleidžia sparnus
Ir skrenda pas kitus vaikus.
O jei pelėdos pasiliks,
Galėsiu aš su jom pažaisti.
Ir bus labai smagu,
Kai aš turėsiu daug draugų.
A, 8 metai
441. Sielos triukšmas
– Žinai, mama, mokykloje per pertraukas būna toks didelis triukšmas ir aš kartais priglaudžiu ranką prie ausies. Kad negirdėčiau… Tada išgirstu garsą, panašų į jūros ošimą, o vaikų balsai nutolsta – pavirsta tokiu sielos triukšmu.
A, 8 metai
440. Ponas katinas
– Mama, o mūsų katiną čia tu ponu padarei, ar jis iškart toks buvo? – klausia A.
– Galvoju, kad iš karto toks buvo.
– O aš tai galvoju, kad tu čia jį tokiu ponu padarei – užsimano į lauką ir reikia tuoj išleisti, užsigeidžia pareiti, tai reikia pulti įleisti! Ponas katinas, matai!
A, 8 metai
439. Vidinis žvėris
“Mes kartais kiekvienas turime tokį “ne save”, tokį žvėrį, kuris ima ir užkontroliuoja. Ir nieko negali padaryti – supranti, kad blogai, bet vis tiek darai…“
D, 9 metai
438. Butiniai katinai
A žiūrėjo kažkokį filmuką. Rodė rainą katiną – tokį, kurį mes paprastai vadiname paprastuoju lietuvišku katinu. Tada atsigręžė į savo katiną, o jis toks pilkas su balta pakakle ir pasigėrėdamas tarė:
– Bet koks gražus tas mūsų katinas! Man taip nepatinka tie butiniai katinai. Gerai, kad mūsų katinas ne toks…
Iš pradžių pagalvojau, kad “buitiniai“ katinai, bet paskui buvo išaiškinta, kad butiniai, o butiniai – tai tie, kur prie laiptinių gyvena, o jie dažniausiai ir yra tie raini – rusvai juodi katinai. Nors man jie ir labai gražūs, bet dėl skonio nesiginčijome…
A, 8 metai
437. Daiktavardžiai ir būdvardžiai
– Bet mama, aš nesuprantu, kam reikia mokytis visų daiktavardžių, būdvardžių, veiksmažodžių? Juk net jei žmogus rašo knygą, jis nerašo, kad va čia daiktavardis, o čia būdvardis. Jis tiesiog rašo kažkokią istoriją. Žinai, tai panašu į beprasmio daikto gaminimą – daikto kuris neturi jokios funkcijos ir naudos, – svarsto devynmetis D.
Bandžiau įtikinti įvairiais argumentais, kad tikrai to reikia, bet diskusija baigėsi D pasakymu, kad “tiek to, mama, nenoriu su tavimi ginčytis“, o tai akivaizdžiau nei akivaizdu, kad žmogus nuomonės apie daiktavardžius nepakeitė…
Būtų gerai apie tas prasmes paklausinėti A. J. Greimą…
D, 9 metai
436. Neerzink brolio!
– A, ar tu gali suprasti, kad tu čia su manimi gyveni jau daugiau nei penkerius metus? Ir tu jau turėtum suvokti, kad manęs negalima nervuoti, nes aš greitai supykstu. Todėl geriau neerzink manęs! – porina D broliui prieš miegą.
– O tu gimei su plaukais ar be plaukų? – lyg negirdėjęs brolio žodžių, klausia A.
Po akimirkos pauzės D, negalėdamas patikėti tuo, ką išgirdo, klausia:
– O tu bent įsikirtai, ką aš tau ką tik sakiau?
– Nu jo, bet ar tu gimei su plaukais ar be plaukų? – neatlyžta A.
A, 8 metai; D, 9 metai
435. Kulnbačiai
Kulnbačiai – tai aukštakulniai batai pagal septynmetį A.
A, 7 metai.
434. Gyvenimo etapas
– Aš kai pagalvoju apie dainas, kur apie mirtį dainuoja, tai juk nieko blogo. Mirtis tai tik gyvenimo etapas. Toks kaip ir vaikystė, jaunystė, suaugystė…
D, 9 metai
433. Krikščioniška pagaila
Važiuojam iš Vilniaus. Automobilyje groja radijas. Daina keičia dainą. Tarp jų nuskamba socialinė reklama, kurios leitmotyvas – lošimuose pasiklydęs tėvas, kuris manipuliuoja ir meluoja savo vaikui. Kiek paklausęs reklamos, A pareiškia:
– Štai todėl aš niekada neduosiu savo pinigų. Net iš krikščioniškos pagailos!
A, 7 metai
432. Chemachika
– Aš nelabai suprantu, kodėl į darbą gali eiti tik suaugę? Kodėl aš negaliu dirbti? Gal aš dirbdamas išrasčiau telefoną, kuris ne tik parašo, bet ir kalba! Taigi nesąmonė, kad reikia mokytis taip ilgai, taigi gali pats viską išsimokyti! Kaip aš išrasiu telefoną? Na, tai pradėsiu nuo chemachikos, oi, nuo mechanikos! Kodėl tu neleidi manęs į mechanikos būrelį? Arba siuvimo? Nors į siuvimo, tai gal nereikia, nes ten gali būti tik mergos. Negalima sakyti “mergos“? Taigi čia toks senovinis pavadinimas! Siuvimo būrelį galim pasidaryti namie. Pavyzdžiui, trečiadieniais. Imsim adatą ir siūsim. Arba megsim tuos, kaip ten – megzginius…
A, 7 metai
ČIA DABAR 