– Mama, palauk, kaip ten vadinasi tas veido padažas? Nu kaip jis ten?!
Žiūriu į D ir nesuprantu apie ką jis.
– Tai gal veido kaukė? – klausiu.
– Ne, nu tas, kur pagražina. Nu padažas kažkoks… Makiažas! Va, prisiminiau pagaliau!
D, 11 metų.
510. Adomas ir Ieva
Tėtis skaito vaikams Haufo pasakas.
– Tėti, o tai kai tuos du žmones – Adomą ir Ievą Dievas išvarė, tai jie buvo pirmieji žmonės pasaulyje? – klausia A.
– Na taip, pagal Bibliją, jie buvo pirmieji žmonės, paskui susilaukė vaikų ir taip atsirado kiti žmonės.
– Bet aš dar nesuprantu, o tai kodėl Dievui buvo gaila to obuolio?
Tada iš kito kambario galo pasigirsta brolio D balsas:
– O tai kaip tau būna gaila kokio nors savo daikto? Ir iš vis, gal Dievas augino tuos obuolius kokiai šventei ir jam jų reikėjo būtent tiek, kiek reikėjo…
A, 9 metai; D, 11 metų.
509. Banano efektas
– Mama, bet žinok, visi parkeriai ir kiti tiesūs dalykai vos vos, labai minimaliai yra banano formos.
Žiūriu nustebusi, bandau suprasti, suima juokas ir sakau:
– Tai kad gal ne. Tiesus daiktas ir yra tiesus daiktas.
– Na, bet žiūrėk. Žemė tai apvali, nors mums atrodo plokščia. Taip, ji didžiulė ir to nesimato. Tai ir visi daiktai labai labai minimaliai, beveik nematomai yra banano formos.
D, 11 metų.
508. Apie Dievo gailestingumą
Bet juk nesąmonė yra tai, kad Dievas iš esmės būdamas geras ir gailestingas, sukūrė žmonės tokius, kokie jie yra ir iškart užprogramavo juos, kad jie turėtų galimybę laisvai rinktis. Ir kad jie tada pasirinktų uždraustą dalyką. Dievas juk iškart žinojo, kad jie taip pasielgs juos tokius sukurdamas. O dar Ieva manipuliavo Adomu, bet išvarė tai juos abu… Ir kodėl Dievas, būdamas toks gailestingas, nužudė tiek nekaltų Egipto kūdikių, jei pats juos ir sukūrė? Aš suprantu, kad jo išrinktoji tauta buvo žydai, bet Egipto kūdikius juk irgi jis pats sukūrė.
D, 11 metų.
507. Skonis ir spalva
– Žinai, aš galvoju, kad pasaulyje yra tik du dalykai, kurių neįmanoma įsivaizduoti – tai naujas skonis ir nauja spalva. Bandau sugalvoti naują spalvą, bet apie kokią bepagalvočiau, ji jau yra. Ir su skoniu taip pat… Visa kitą galima įsivaizduoti.
D, 11 metų
506. Šviesa
– Aš šiandien per pamokas vis galvojau, kaip ten yra su šviesa. Tai toks nesuprantamas dalykas. Man atrodo, kad mes dar jos neperpratome. Aš galvoju, kad šviesa turi kažkur baigtis. Pavyzdžiui, virvė – ji turi savo pradžią ir pabaigą. Tai ir šviesa turi kažkur baigtis. Ir aš nekalbu apie mažus šviesos šaltinius, tokius kaip žvakė ar lempa. Aš kalbu apie saulės šviesą. Ji juk turi kažkur baigtis.
D, 11 metų.
505. Kairys ar dešinys?
Broliai važiuodami kalbasi apie greito maisto restoranus. A klausia:
– O tau kas labiau patinka – Hesburger ar McDonald’s?
D pakraipo galvą ir atsako klausimu į klausimą:
– O tau kuris batas labiau patinka – kairys ar dešinys?
A, 9 metai; D, 11 metų.
504. Apie daiktus
D su tėčiu diskutuoja apie gyvenimo malonumus, tam tikrus hedonistinius apsireiškimus. Kiek pasvarstęs, padaro įžvalgą:
– Žinai, man atrodo, kad mėgavimasis daiktais yra visalaikinė daiktų prostitucija.
D, 11 metų.
503. Ko moko mokykloje?
D visiškai susikrimtęs dėl klimato atšilimo, degančių Brazilijos ir Sibiro miškų, šylančių vasarų ir didžiulių potvynių. Kartais jam dėl to net užmigti sunku, lenda mintys kaip pasiutusios. Suskaičiavo, kad jei visi mokyklos vaikai pasodintų po medį, o jei dar ir ne po vieną, tai visai neblogas skaičius gautųsi… Bet tada iškyla dilema, kaip ir kur tuos medžius teisėtai sodinti, kaip nepakenkti natūraliems miškams. Ir tada minčių viražas nukrypsta link tų, kurie turi sprendimų galią.
– Mama, o mokykloje moko, kaip reikia išsirinkti prezidentą? Na, tokį protingą ir teisingą? Nes dabar tai gaunasi tokia nesąmonė, kai žmonės išsirenka Trumpą, Putiną, Bolsonarą, Kim Džonguną? Ir dėl to pasaulyje vyksta blogi dalykai.
D, 11 metų.
502. Iš aukšto
Du vyresnieji broliai diskutuoja. Diskutuoja įnirtingai, kiekvienas gindamas savo poziciją. Tam tikru etapu jaunesnysis D pajaučia pranašumą. Kiek patyli ir, jau iškart patenkintas savo sąmoju ir visa situacija, sako vyresniajam J:
– Žinai, būčiau aukštesnis, tai žiūrėčiau dabar į tave iš aukšto.
D, 11 metų
501. Įžvalga apie šiandien
– Vakar šiandien buvo rytoj.
D, 11 metų
500. Holokaustai
Važiuojam mašina. Devynmetis A pamato ženklą su užrašu “Holokausto aukų kapai“ ir emocingai sušunka:
– Palaukit, o tai ne mes buvom Holokaustai?
Minutėlę visi nesuprantam. Tada po truputį situacija aiškėja. Lygiai prieš metus šventėm mūsų Holochwastų giminės bajorystės statuso suteikimo 400 metų jubiliejų. Tai žmogui tas holokaustas kažkaip panašiai nuskambėjo.
A, 9 metai.
P. S. Ir tai yra 500-tasis vaikų išminties įrašas mano bloge. Ir dar šiandien yra lygiai 2 metai, kaip mano blogas išėjo į eterį.
499. Tomas Laukia
– Tėti, man atrodo, kad tie tėčiai plikiai, nu tie plikagalviai beplaukiai, yra protingesni už tuos, kur su plaukais, – konstatuoja A.
– Mhm, tu taip manai? Užskaitysiu kaip komplimentą, – nudžiunga tėtis.
– Nu jo, tai dabar galėtum ir man kokį komplimentą pasakyti, – nesididžiuoja A.
Po kiek laiko tėtis paleidžia Tom Waits dainą per youtube, D pasižiūri ir sako, kad čia Tomas Laukia, o tada prisimena, kaip anksčiau galvojo, kad grupė “Dead Can Dance“ – tai Mirusios skardinės šokis.
A, 9 metai; D, 11 metų.
498. Rasistas
– Mama, o sapnuose galima būti rasistu?
A, 9 metai
497. Negyvi organizmai
Visi trys broliai su tėčiu per televiziją užmato kendo sporto šakos varžybas. Žiūri žiūri kurį laiką, tada tėtis nusprendžia, kad tai vis tik per daug nuobodus sportas. Tuomet A šauna kontrargumentą:
– Nu bet tai tada galima sakyti, kad tenisą žaisti irgi yra labai nuobodu – mušinėji tą kamuoliuką ir tiek.
Tėtį, mėgstantį žaisti ir žiūrėti tenisą, tai kerta iš esmės.
Tada D šioje vietoje nesustoja ir pratęsia:
– Tokiu atveju galima sakyti, kad maisto gaminimas irgi labai nuobodus dalykas – tai tiesiog negyvų organizmų deginimas su visokiais augalais.
A, 9 metai; D, 10 metų.
496. Rinkimai
Politiškai aktyvus devynmetis stebi aiškėjančius Prezidento rinkimų rezultatus ir sako:
– Viskas gerai bet kokiu atveju! Jūs pagalvokit, kas būtų, jei būtų išrinkę anuos.
Ir pradeda vardinti visus, pradedant Puteikiu, baigiant Tomaševskiu…
A, 9 metai
495. Ledai
Močiutė žiūri į godžiai ledus valgančius anūkus ir sako:
– Tai kaži kiek ledų galėtumėt suvalgyti, jeigu jums duotum?
– Tai, kiek duotum, – net nemirkteli D.
D, 10 metų.
494. Kodėl sapnuoju košmarus?
– Ne, nu bet kodėl aš sapnuoju košmarus? – klausia devynmetis A.
– O tu sapnuoji košmarus? – pasitikslinu.
– Nu ten ne visai košmarai, ten tokios keistenybės, kaip kokios komedijos. Ir aš nesuprantu, kaip ten viskas susidaro. Iš kur atsiranda? Bet man taip jie patinka! Ir taip nesinori, kad pasibaigtų… Kaip kokie filmai. Tokie netrumpi. O būna, kad tu taip jau smarkiai pajauti, kad jie tuoj baigsis, tie sapnai – dar miegi, bet jauti, kad jau tuoj tuoj viskas baigsis… O taip nesinori… Tau reiktų papulti į mano vaizduotę, kad suprastum. Nu, tai ar gali atsakyti, kodėl sapnuoju košmarus ir kaip ten viskas susidaro ir susisieja? Mmmm?
A, 9 m.
493. Debatai
Negaliu atsistebėti ir negaliu nuvaryti miegoti – devynmetis A ir dešimtmetis D žiūri pretendentų į prezidentus debatus. Ne filmuką, ne youtube, bet debatus. Žiūri rimtai įsispitriję ir susikaupę. Klausiu, tai ar jiems čia įdomu. Sako, taip, nežinom ir nesuprantam kas, bet įdomu. Įdomu, kas ką pasakys.
Man jų metuose tikrai nebuvo įdomi politika, tuo tarpu dešimtmetis D susiskaičiavo, kad Dalia Grybauskaitė buvo visą jo gyvenimą, o devynmetis A išpyškino visas pretendentų pavardes. Na, gal užaugs karta, kuriai rūpės…
A, 9 metai; D, 10 metų
492. Įsivaizduojami dalykai
D serga ir guli lovoje. Nuobodžiauja. Bežiūrėdamas į lubas sako:
– Žinai, aš kartais paprastuose dalykuose matau kitus dalykus. Pavyzdžiui dabar užuolaidose matau sukumpusį vyro veidą, o karnizo gumbas atrodo kaip verkiantis žmogus, kurio akys nutolusios viena nuo kitos arba kaip šiaurės gyventojas su ūsais ir kailine kepure. O eglės šakose mačiau veidą, kuris šypsosi ir žiūri į dešinę, o kitaip pažiūrėjus atrodo kaip vyras, kuris žiūri į kairę ir yra atsukęs pistoletus. O ant balkono matau morką, susikibusią su graikiniu riešutu ir obuoliu. Ir jie visi turi kojas. O va čia – išdžiūvęs Kempiniukas su ilga nosimi. Šalia jo – kaukolytė, piktas vilkas ir žmogus su žiauriai mažom kojom, kaip nušokęs nuo kažko. O kai plaukiau baseine ant nugaros, tai ant lubų mačiau veidą – pusė jo buvo pilka, o kita pusė – šviesiai pilka, tokia meniškai išplaukusi.
D, 10 metų
491. Oras kaip paauglys
Dešimtmetis D žiūri pro langą, kaip gegužės pradžios dangus krušte kruša krušą skersai visą horizontą ir sako:
– Šitas oras kaip paauglys su besikeičiančiom emocijom. Praeitą savaitgalį buvo karšta, o dabar…
D, 10 metų
490. Linksma trenerė
– Mama, bet man labai patinka mano trenerė, ji tokia smagi, taip juokingai mus vadina: gražuoliais, kosmonautais, diedais, bobomis, seniais, tetomis, ciocėmis.
A, 9 metai
489. Atsistok, tėti!
– Tėti, tai dabar einam žaisti, ane? Ką žaisim – traukinukus ar uno? Rinkis, – ragina A.
– Oi, kad jau dabar nežinau – atsisėdau ir pasijutau pavargęs.
– Tai atsistok, – lengvai sprendimą randa D.
A, 9 metai; D, 10 metų.
488. 50 pilkų atspalvių
Pirmadienis. Rytas. Visi ruošiamės – kas į mokyklas, kas į darbus. Miegodama traukiu rūbus iš spintos – šiandien krenta pilkų atspalvių korta. Apsirengiu, ateinu pas chebrą. Dešimtmetis D įdėmiai nužvelgia ir sako:
– O, neblogai atrodai – “fifty shades of grey“…
D, 10 metų.
487. Drugelio efektas
Dešimtmetis D išgyvena praeities ir ateities kelionių dilemas ir klausia tėčio:
– O ką tu darytum jei būtinai turėtum nusikelti į praeitį, bet kiek įmanoma labiau išvengtum drugelio efekto? Kur tu keltumeisi, kad pakenktų mažiausiai? Aš tai kelčiausi vieną minutę atgal. Taip gal būtų mažiausiai pakenkta ateičiai. Nes kitaip, kur besikeltum, vis tiek būtų blogai.
D, 10 metų.
P. S. Drugelio efekto metafora nusako idėją, kad drugelio sparnai gali sukurti nedidelius pokyčius atmosferoje, kurie gali pakeisti tornado kelią arba užlaikyti, pagreitinti ar netgi sutrukdyti jo atsiradimą tam tikroje vietovėje. Mosuojantys sparnai vaizduoja mažus pokyčius pradinėse sistemos sąlygose, kurie sukelia įvykių grandinę, vedančią prie didelio masto permainų. Drugelis nesukelia tornado tuo požiūriu, kad suteikia jam energijos, bet sukelia tornadą tuo atžvilgiu, kad jo sparnų mostas yra esminė dalis pradinėse sąlygose, sukuriančiose tornadą (jei drugelis nesumosuotų sparnais, sistemos trajektorija galėtų būti visiškai kita ir tornadas nesusiformuotų). (Wikipedia)
486. Kaip atsirado pasaulis?
– Mama, o kaip tau vis dėl to atrodo – ar pasaulį sukūrė Dievas, ar įvyko didysis sprogimas? – klausia A. – Mokykloje vienas vaikas sakė, kad tikrai tikrai Dievas sukūrė, o man atrodo, kad buvo sprogimas.
Man dar nespėjus dorai suregzti atsakymo, iš kito kambario galo pasigirsta D balsas:
– Aš tai galvoju, kad yra būdas, paaiškinti abi versijas. Pradžioje Dievas sukūrė tokią ekosistemą, kurioje ir galėjo įvykti didysis sprogimas. Tada abu variantai tinka.
A, 9 metai; D, 10 metų.
485. Laiko pojūtis
– Rytoj jau ketvirtadienis, o, rodos, ką tik buvo šeštadienis, – apie nepaliaujamą laiko bėgimą svarsto D. – Bet, žinai, mama, įdomiausia, kad niekas negalvoja ir nejaučia, kaip laikas slenka dabar, visi apie tai susimąsto tik tada, kai jis jau būna praėjęs.
D, 10 metų.
484. Gerai ar blogai?
– O tai gėjai labiau gerai ar labiau blogai? Aš galvoju, kad gerai – daugiau moterų lieka kitiems vyrams, – nustato D.
D, 10 metų.
483. Satanizmas ir rasizmas
– Tiek to, aš jau susitaikiau su tuo, kad namie skamba satanistinė muzika, – taria D, kai tėtis užsileidžia black metal, – bet rasizmo tai jau tikrai neapsikęsiu, – perspėja į priekį pilietis.
D, 10 metų.
482. Dalykai, kurių neliks
– Aš bijau, kad kai užaugsiu ir jau eisiu į universitetą, gali nebelikti kai kurių dalykų, kurie norėčiau, kad liktų. Pavyzdžiui, aš norėčiau mokslams ir butui užsidirbti bare, bet bijau, kad gali būti taip, kad žmonėms maistą gali pristatinėti dronai tiesiai iš fabrikų.
D, 10 metų
481. Vegetarai
– Mama, na tu žinai, kaip žmogui būna, kai jis ima galvoti apie maistą – jam ima skirtis seilės. O tai kaip tada su vegetarais? Jiems ima skirtis seilės, kai jie pamato žolę?
D, 10 metų.
480. Pradėtofobija
Skaitome su A vakarinę knygą. Tekste išnyra žodis fobija. Pasiaiškinam, ką tai reiškia. Tada pilietis nusprendžia, kad jis turi “pradėtofobiją“. Bijo ką nors pradėti – skaityti naują knygą, nors paskui labai patinka, rašyti į naują užrašinę, nors, tik pradėjus rašyti, pasidaro visai nebebaisu. Tada kartu ir nusprendėme – svarbu pradėti daryti ir baimė dingsta.
Naujieji koučeriai kokie tai…
A, 8 metai
479. Miręs draugas
Žinai, man taip atrodo, kad medžiui namelis medyje yra tas pats, kas žmogui laikyti ant rankų savo mirusį draugą.
D, 10 metų
478. Z karta
Aštuonmetis A su tėčiu važiuoja namo. Staiga jam parūpsta vienas klausimas:
– O aš galėčiau tau paskambinti į tą kitokį telefoną, nu žinai, tokį pailgą, nu tokį… nežinau, kaip paaiškinti, – ir ima kažką rodyti ir sukti rankomis.
– Į kokį? – vis dar nelabai suprasdamas perklausia tėtis.
– Nu į tą bananą su apvaliais bumbulais! Kur pas babą yra!
A, 8 metai
477. Kolekcionierius
Maždaug trečią valandą po pietų į bendrą šeimos pokalbių grupę įkrenta aštuonmečio A nuotrauka su tekstu (žr. nuotrauką). Vyriausias brolis liepia nesvaigti, tėtis pasiūlo atidėti klausimą iki vakaro. Bet žmogus nenusimena ir imasi kitos taktikos: “Nesvarbu, tiesiog tada mums, tėti, reikia pasistūmėti su degtukų dėžučių kolekcionavimu“.
A, 8 metai
476. Baseinas ir prasmė
– Mama, jei tau kada nors pasirodytų, kad darai kažką nevisai prasmingą ar reikalingą, tai tu pagalvok apie gelbėtoją, budintį baseine, kuriame treniruojasi olimpiniai plaukimo čempionai.
D, 10 metų
475. PI-ienė
– Mama, o jei moteris išteka ir tampa -iene, jos vyro pavardė nepasikeičia? Mhm, o tai jei vyro pavardė P arba PI, tai žmona tama PIENE?
A, 8 metai
474. Depresija
Aštuonmetis A trainiojasi, inkščia – žmogui pilvą skaudą. O tai labai rimta priežastis nedaryti to, ko nelabai norisi.
– Mama, aš dabar tikrai negaliu šluostyti dulkių, taip tą pilvą skaudą.
– Gerai, nušluostysi, kai praeis.
– O tai gal galim tada eiti žaidimą pažaisti? – pagyvėja A.
– Taigi tau pilvą skaudą, kaip tu žaisi skausmuose? Paprastai, kai žmogui skauda, tai jis nenori žaisti, – bandau tikrinti A skausmo lygį.
– Nu mama, taigi aš nejudėsiu, kai žaisim. O ir šiaip – taigi čia ne kokia depresija, kad nieko nenorėčiau. Ir ne diabetas…
A, 8 metai
473. Kokteilis
– Na, kaip pavyko šiandien pasigaminti kokteilį? – klausiu savo dešimtmečio D, kuris vakar vakare įnirtingai trynė mėtų lapelius ir su dideliu noru ruošėsi šiandienos sveikuoliškų kokteilių gaminimui mokykloje.
– Blogai. Buvo labai neskanu, – nuskamba netikėtas atsakymas.
– O tai kodėl? – knieti išsiaiškinti priežastį.
– Tu įsivaizduoji, mama, viena mergaitė atsinešė tiek moliūgo, kad jo užteko mūsų visų kokteiliams, – atveria skausmingą “neskanaus“ kokteilio paslaptį nusivylęs kokteilių meistras.
D, 10 metų
472. Akademikas
Aštuonmetis A lanko sporto mokyklą, kurią visai neseniai buvo nutarta pervadinti į akademiją. Žmogui kyla natūralus klausimas:
– Tai aš dabar būsiu akademikas?
A, 8 metai
ČIA DABAR 