Ketverių A ir šešerių D kalbasi.
A:
– Bus bobų vasara, ateis bobos ir šokinės ant vienos kojos.
D:
– Ne, bus senukų vasara. Ateis senukai Herodotai ir šokinės ant vienos kojos…
A, 4 metai; D, 6 metai
150. Aladinas
,- D, apie ką svajoji?
– Apie nieką. Istoriją kuriu.
– Papasakok ir man.
– Tingiu. Nu bet gal gerai, papasakosiu. Toje istorijoje aš esu Aladinas. Ir dar ten yra Žasmina. Mes su ja susituokiame Vaikų katedroje. Prieš tai reikia nueiti į suaugusiųjų bažnyčią ir gauti leidimą. Kai susituoki Vaikų katedroje, tada gali jau gimdyti kūdikį. Prieš tai, kad susituokti su Žasmina ir laimėti jos ranką, reikėjo dalyvauti tigrų lenktynėse, joti ant tigro. Nujoti greičiausiai 100 metrų. Aš, Aladinas, užlipau ant tigro, mane pastatė gale, o visi aplink vaikai juokėsi, keikėsi iš manęs, sakė, oi, tu kvailiuk, pralaimėsi, čia šimtas princesių, bet tu jų negausi, nes nelaimėsi… Bet mano tigras lėkė kaip pamišęs – paleido startą ir jis nubėgo ne šimtą metrų, o šimtą kilometrų, visus aplenkė. Visi žiūrovai ant kėdžių nustėro, krito vienas ant kito ir šaukė: naujokas, o taip gerai padarė! Kai visi atsipeikėjo, suprato, kad tas, kas pirmas, tas laimi princesę…
Tokia Aladino – D istorija.
D, 6 metai
149. Žvaira rupūžė
Supykęs, kad liepiau pačiam neštis striukę, keturmetis A pareiškia:
– Aš pasiimsiu šitą pagalį ir paversiu tave žvaira rupūže!
– O tau patiks, kad tavo mama bus žvaira rupūžė?
Kiek pamąstęs, A persigalvoja:
– Tada… tada aš brolį paversiu rupūže!
A, 4 metai
148. Už horizonto
– Kur mes keliausime atostogauti? – klausia šešerių D.
– Dar nenusprendėm.
– Tai gal keliaukim už horizonto…
D, 6 metai
147. Visas pasaulis
– Mama, o kur gyvena čigonai? Čigonijoj?
Bandau paaiškinti čigonų gyvenimo būdą šešiamečiui D.
– Aaaa. Tai tada man atrodo, kad jų namai yra visas pasaulis! Arba laisvė! Šiaip aš norėčiau įspūdingesnio gyvenimo. Kad tai, ką sugalvoji, per naktį išsipildytų. Arba, kad turėtum stebuklingų galių!
D, 6 metai
146. Užsiskusk!
– Tėti, tu visai be reikalo nusiskutai galvą! Man labai negražu! UŽSISKUSK DABAR ATGAL!
A, 4 metai
145. Dienos rašinys
– Ar yra tokių neatsakingų šunveisių, kurie pasirūpina tik, kad nebūtų kraujomaišos, o daugiau nepasirūpina niekuo? Pavyzdžiui, nepasirūpina, ar mašinai važiuojant pro šalį, tas šuo bėgs ar nebėgs? Šoks per tvorą ar nešoks? Arba atėjus svečiui – los ar nelos, kąs ar nekąs? – tiesą sakant ne iš karto supratau šešerių D klausimo, o kai pasiteiravau, kodėl jis apie tai kalba, pasakė, kad čia toks jo “dienos rašinys“.
O dar pusvalandį prieš tai rūpėjo žmogaus egzistenciniai reikalai:
– Mama, ar tu labiau norėtum skraidyti po kosmosą ir kvėpuoti, ar vaikštinėti po žemę ir laisvai gyventi, nedirbti ir visą gyvenimą praleisti atostogaujant ar gyventi taisyklingai ir dirbti visus darbus, kuriuos reikia?
Pats išsirinko kosmosą.
O keturmečiui A, pasiūlius, kad jau laikas į kirpyklą, pareiškė, kad tikrai taip, jo plaukai atrodo baisiai, yra visaip išsikišę ir atrodo, kaip saulė.
A, 4 metai; D, 6 metai
144. Kairė Dešinė
– A, kaip tavo pavardė?
– Šimkus!
– O kiek tau metų?
– Nu tai keturrrrrrrrriiiiii!
– O kur tu gyveni?
– Kairėj!
– O ką myli?
– Dešinę!
A, 4 metai
143. Trys akys ir trys rankos
– Mama, norėtum turėti tris akis ir tris rankas? – klausia ketverių A.
– O ką aš daryčiau su trimis rankomis?
– Pasikasytum tris akis!
– O ką aš daryčiau su trimis akimis?
– Žaistum su šitomis trimis žaliomis varlėmis!
A, 4 metai
142. Protas
– Mama, aš jaučiu, kad nebūsiu dailininku. Būsiu mokslininku. Tokio proto ir dailininku… Nesąmonė! Aišku, dailininkui irgi reikia proto, bet ne tiek, kiek mokslininkui, – nutarė D.
D, 5 metai
141. Istorija galvoje
– D, ar girdi, ko tavęs klausiu? Ei, D, ar girdi mane?
– Netrukdyk, aš mąstau! Mano galvoje yra istorija…
D, 5 metai
140. Saldainių spinta
– A, iš kur vėl gavai saldainį? Kas tau davė?
Visi susižvalgo, akys ir kūnai sako, kad ne, tikrai niekas nedavė A saldainio. Keturmetis A išdidžiai pareiškia:
– Aš pats daviau!
O dar po minutėlės:
– Iš tikrųjų tai spinta man davė…
A, 4 metai
139. Erkė
– Mama, ar erkė yra su voro kojomis ir boružės užpakaliu?
D, 5 metai
138. Mažvaikis
– Aš esu mažvaikis! – pareiškia beveik šešerių D. – O mažvaikis – tai tas, kuris vaiko mažus vaikus, kaip aviganis šuo avis. O banditas – tai visai ne nusikaltėlis, o tas, kuris bando kažką daryti…
D, 5 metai
137. Istorija apie save
– Kai aš kartais naktį arba per pietų miegą neužmiegu, kuriu istorijas apie save. Apie save žiauriame pasaulyje: aš esu vienas tarp orkų. Ir staiga iš dangaus nukrenta mergos. Jos sėdi prie auksinio stalo su sidabrine staltiese. Tada prikimba prie manęs. Kaip popierius prie klijų. Jos važinėja paskui mane. Aš turiu super mašiną, kuri vienu metu važiuoja visomis kryptimis. Su ta mašina aš išvažiuoju į darbą. Dirbu dieną naktį. Esu mokslininkas. Per vieną dieną su puse aš sukuriu akinius, su kuriais galima naktį žiūrėti į kosmosą ir matyti, kur yra ateiviai. Tada ateina vilkai kaip meškos ir sulaužo man kojas. Mane randa draugai ir su stebuklingu vandeniu mane išgydo. Kadangi mergoms sakiau, kad grįšiu po dienos, tai grižtu namo. Kelnės suplėšytos, rankos apdžiūvę kraujais, bet turiu maisto ir šešis maišus aukso. Nes aš mokslininkas ir dirbu dieną naktį. Nors ir buvau kažkada gimęs ir augęs prie medžių… Mano namas yra apvalus, tęsiasi nuo Šiaulių geležinkelio iki Vilniaus. Tuose namuose aš turiu egiptietiškų ir lietuviškų kačių, šuniukų, ežiukų, drugelių, bičių ir šikšnosparnių atsiskyrėlių. Dar name yra stebuklingų obelų sodas. Tas obelis maža karšta srovele laisto aparatas. Stebuklingos obelys niekada nenuvysta, yra kietos kaip geležis, o jų obuolius suvalgius visiškai pasveiksti. Dar turiu stebuklingą kepurę, kuri padaro mane geležinį, diržą, kuris paverčia nematomu ir batus, su kuriais gali greitai eiti arba skristi. Bet šiaip toje istorijoje aš atrodau kitaip – mano plaukai yra gelsvi ir stati…
D, 5 metai
136. Daryti, ką nori
– Mama, bet kokia nuostabi ta mūsų šalis, – važiuodamas mašinoje netikėtai pareiškia penkiametis D. – Ir tas mūsų miestas visai neblogas, ir žalių miškų yra, ir paukščiukai čiulba.
– Na taip, – sakau, – o svarbiausia, kad esame laisvi žmonės ir galime daryti tai, ką norime.
– Na, nelabai sutinku, kad galima daryti, ką nori… Juk aš, pavyzdžiui, negaliu dabar neiti į mankštas. Turiu eiti. Arba jūs. Jūs negalite neiti į darbą. O nuėję į darbą, negalite ten lakstyti…
Kai pagalvoji, tai tikrai.
D, 5 metai
135. Auksiniai berniukai
– Mama, ar norėtum turėti namie aukso? Tokius didokus aukso gabalus? – klausia penkiametis D.
– Na, gal ir gerai būtų…
– Jų vardai būtų Jokūbas, Dovydas ir Augustas.
– Aaaaa, tai tu apie šitus aukso gabalus kalbi? Tai jūs būtumėt kaip nejudančios metalo skulptūros?
– Neeee, mes būtume gyvi. Mano plaukai būtų ilgi ir auksiniai, kaip Nadalio. Veidas sidabrinis, barzda auksinė, liemuo sidabrinis, kojos irgi auksinės… Įsivaizduok – stovi sau keturi auksiniai berniukai!
– O ketvirtas iš kur? Juk jūs trys…
– Ketvirtas – tai ta auksinio berniuko skulptūra, kur ten prie kapinių yra! Tai būtų legenda – mama ir jos auksiniai vaikai! O tu, mama, būtum deimantas. Kaip Treino akmuo iš Hobito. O tėtė būtų kristalinis. Visas iš šviesių kristalų, o akys iš tamsių… Močiutė – tai toks deimantas, kurį randa smėlyje. Toks žalias… Tai būtų legenda apie nepaprastą šeimą. O žinot, gal mes nevažiuokim niekur atostogauti! Važiuokim ieškoti aukso!
D, 5 metai
134. Elektra
Penkiametis D, jau kelintą kartą nusielektrindamas tai į mašinos dureles, tai į įkaitusio batuto audinį, paklausė:
– O nusielektrinimas priklauso nuo žmogaus dydžio?
Taigi, mieli išmanantieji, ar priklauso? Nes aš pasijutau nelabai pajėgi atsakyti…
D, 5 metai
133. Savaitė savaitgalių
Sekmadienio vakarą, matyt pagalvojęs apie artėjančią savaitę ir sunkius rytinius kėlimusis į darželį, penkiametis D nusprendė, kad vis dėlto būtų neblogai, jei būtų savaitė savaitgalių ir savaitė paprastų dienų…
D, 5 metai
132. Pakasyk dantis
– Mama, pakasyk man nugarą. Su visa ranka. Dabar su vienu pirštu. Dabar pakrapštyk, o dabar pabelsk… vėl kasyk… o dabar rankas. Dar kaktą, dabar nosį, veidą, kitą veidą… dabar ausį… už ausies. Dabar antakius… smakrą… vėl ausį… rankas… pirštus… kojas…
– Tai gal tau dar ir dantis pakasyti? – klausiu.
Ketverių pilietis A visiškai rimtai išsižioja ir ką gi? Imamės dantų kasymo…
A, 4 metai
131. Virvinė uodega
Keturmetis A, pamatęs kepurę iš džinsinio audinio, pareiškė, kad tai kelninė kepurė, o mano supinta plaukų kasa, pasirodo, yra virvė, panaši į uodegą.
A, 4 metai
130. Gaidys
A sodyboje stovi prie vištų pulko. Gaidys įkyriai gieda savo tradicinį posmą. A neapsikenčia ir pareiškia:
– Pasakykit tam gaidžiui, kad užsičiauptų, nes jau užkniso!
Situacijai nesikeičiant, kreipiasi tiesiai į patį gaidį:
– UŽ-SI-ČIAUPK!
A, 4 metai
129. Žmogbeždžionė
Kartais geriau ir nebūti žmogumi. Būtum sau žmogbeždione. Atrodai kaip žmogus, be jokios baisybės laipioji po medžius, valgai sau mango ir bananus…
D, 5 metai
128. Žaidimas – ne gyvenimas
Žaidimas – tai ne gyvenimas. Nieko tokio jei nelaimėsi. Bet jei žaidimas būtų gyvenimas, jį reiktų spręsti rimtai. Ne juokais…
D, 5 metai
127. Herojai
Herojų kompanija iš kairės į dešinę:
Sidabrinis banglentininkas, skriejantis virš miškų, kapitonas Amerika šalia smėlio kalno, Heraklis, stovintis ant debesies prie savo namų vartų, Benas Tenas, besidairantis, kur yra robotas, pavogęs žvakutes iš bažnyčios (šios gi lapo dešinėje). Už jų – karaliaus sarkofagas. Su karaliumi. Veiksmo vieta – pusiau bažnyčia, pusiau pilis.
D, 5 metai
126. Princas
– A, eik valgyti!
– Aš ne A, AŠ – PRINCAS!!! – išpoškina pilietis, – o princai nevalgo! Valgo tik karaliai. Princai gali valgyti tik blynus ir saldainius!
A, 4 metai
123. Paveikslėliai
– Aš nežinau, kokius paveikslėlius šiąnakt rodys per mano akis (suprask: kokie bus sapnai). O rytoj eisiu su savo vaikais (suprask: minkštais žaisliukais) į linksmą šventę. Tu būsi mano žmona.
A, 4 metai
125. Rautis
– Aš visiškai “nesiraunu“ ant brolio J. Čia visiška nesąmonė. Rautis – tai kokią šaknį ar šaką išrauti…
D, 5 metai
124. Kosmoso šiukšlės
– Aš manau, kad planetos ir yra šiukšlės. Na jos sudarytos iš visokių kosmoso šiukšlių.
D, 5 metai
122. Sunkumai
– Aš manau, kad gyvenimas bus sunkus. Nebebus taip lengva, kaip vaikystėje. Reikės dirbti visokius darbus, rūpintis vaikais, padėti žmonai. Aišku, jeigu aš turėsiu žmoną… Reikės išmokti vairuoti mašiną. Arba motociklą. Padaryti vaikams valgyti. Ne, tai nesvarbu, kad sunku. Nes juk sunku gali būti ir mano mašinyčių trasą pastatyti…
D, 5 metai
121. Ieškoti pasaulio
– A, pareik! Ar girdi!
Keturmetis A skuta kiek išmanydamas į priešingą pusę. Net neatsisukdamas. Tik pajūrio vėjas atneša žodžius:
-AŠ IŠEINU IEŠKOTI SAVO PASAULIO!
– Ei, o kur tu nakvosi?
– NAKVOTI AŠ GRĮŠIU!
A, 4 metai
120. Ežiukas ir meškiukas
– Ajajai, ir iš kur tėvams gauti daugiau kantrybės, – po eilinio vakarinio nenoro tvarkytis garsiai nebesusituriu. O prisiminus brolių raportą, kuris buvo išklotas man dar nespėjus dorai atrakinti durų: “Mama, A per langą išmetė žaislus! 10 žaislų!“, nervai visai nebelaiko, o savivertė ima kristi žemyn stačiu kampu. Ir jau nesvarbu, kad A bandė iškasti sau pasiteisinimą: “man tie žaislai nepatiko!“. Taigi, iš kur gauti tos kantrybės?
– Iš močiučių, – net nedvejodamas išpyškina pats A.
– Na, taip auksiniai tavo žodžiai…
– O tavo dar auksinesni! – pataikauja A.
Lovoje prašo, kad padaryčiau eilinius naktinius pakasymus. Kadangi esu be nervų, tai nedarau. Tada jis griebiasi kitos taktikos:
– Man tai tėtė viską padaro. Mes su juo valgome, pykstamės, linksminamės. Na, kaip ežiukas su meškiuku…
A, 4 metai
119. Orumas ir humanizmas
– Jei nukristų meteoritas, mums reikėtų išsikasti tamsų urvelį. Ir pasislėpti ten. Bet ar taip, ar taip mirsim. Maisto pritruks. O jei koks cunamis ateitų, tai manau, kad tikrai neišgyventume…. O kas yra orumas? O humanizmas?
D, 5 metai
118. Prisipiktinęs
Keturmetis A surengė savo piešinėlių ekspoziciją. Pripiešę ant lipnių lapelių. Suklijavo ant palangės. Po dienos lapeliai pradėjo byrėti. Nurinkau. Tada atėjo pilietis ir pasipiktino, kad ekspozicija uždaryta. Griežtai išpyškino:
-AŠ PRISIPIKTINĘS! Dabar išskrisiu su raketa į kitą šalį! Ir būsiu ten vienas. Ir man ne juokinga, o piktinga!
A, 4 metai
117. Stikliniai dantys
– Mano dantys yra stikliniai! – nusprendžia keturmetis A, barškindamas šakute per dantis. – O kokias daržoves valgyti nesveika? Saldainius?
A, 4 metai
116. Daiktų orkestras
– Galėtų Lietuvos žmonės būti ir protingesni. O tai nieko visai nesugalvoja, neišranda… Galėtų, pavyzdžiui, sugalvoti “daiktų orkestrą“ – atsuki vandens kraną, o ten tokia muzika groja, per kriauklę pagaliukai daužosi…
D, 5 metai
115. Įdegis
– Mama, ar mano nugara ruda? – atlekia uždusęs D ir rodo savo nugarą.
Ir taip žiūriu, ir trečiaip – nieko rudo nesimato. Bandau pasitikslinti:
– Kas ten tokio rudo turėjo būti?
– Na, aš gulėjau ant palangės, deginausi. Einu dar pagulėti…
D, 5 metai
114. Sąmokslo teorija
Vyresnėlis J, raginamas ilgiau daryti kai ką, ko nelabai nori, kad kuo greičiau galėtų imtis kai ko, ko labai nori, pareiškė:
– Ir iš vis, laikas yra sąmokslo teorija!
J, 12 metų
113. Taikesnis pasaulis
– Aš manau, kad kai užaugsiu, dar bus likę kažkiek gyvų žmonių. Ir pasaulis bus taikesnis. O šiaip tai žodis “taikesnis“ turi panašumo į žodį “nusitaikyti“…“
D, 5 metai
112. Laukinis gyvenimas
– Mama, kai aš užaugsiu, negyvensiu namuose. Aš lakstysiu po laukus. Bėgiosiu po pasaulį. Turėsiu pagalį, dar išsidrošiu lanką. Nu, gal turėsiu kokį namelį gamtoj. Kaip manai, ar man bus gera gyventi?“
D, 5 metai
ČIA DABAR 