“Ir katinas laukia Kalėdų senelio…“
A, 4 metai
190. Dievo žmona
– Mama, o jei tu būtum Dievo žmona, ar pasigailėtum nekaltų žmonių? O žemė iš tikrųjų nėra apvali – žmonės ant jos pristato visokių gumbų, aukštų pastatų ir ji pasidaro visai ne apvali…
D, 6 metai
189. Žiūrėti televizorių
– J, ką tu norėtum daryti – žiūrėti televizorių ar žiūrėti televizorių? – klausia šešiametis D.
– Žiūrėti televizorių, – atsako J.
– Neteisingai! Atsakymas – žiūrėti televizorių!
D, 6 metai; 12 metų
188. Čikvakvos
– Aš žinau, ką reikia daryti, kad nereikėtų turėti žmonos! Reikia būti kunigu, – pareiškia šešerių D.
– O tu nenori turėti žmonos? – klausiu.
– Noriu, bet norėčiau, kad ji mylėtų mane, o ne mano pinigus.
– O kodėl manai, kad žmona labiau turėtų mylėti pinigus?
– Aš mačiau per televizorių – ten sakė, kad myli ne žmogų, o jo pinigus, nes jis turtingas. Ir dar visaip laipiojo ant sofos tos moterys… Visokios čikvakvos…
D, 6 metai
187. Prezidentės pranešimas
– Mama, o jeigu mamos imtų vadintis tėčiais? Tiesiog, įsivaizduok, praneša per žinias: “Dabar visi klausykite per radiją ir televiziją! Prezidentė praneša: nuo šiol mamos vadinsis tėčiais, o tėčiai – mamomis. Tema baigta. Viso gero!“
D, 6 metai
186. Čia protas sprendžia
23 val. 25 min. Vaikų kambaryje išgirstu žingsnius. Ateinu. Šešiametis D guli tiesiai kaip mumija, nejuda, bet akys plačiai atmerktos. Sakau:
– Ką čia darai?
– Nieko.
– Čia tu vaikštai?
– Nežinau.
– Ar žinai kiek valandų?
– Nežinau, neturiu laikrodžio.
– Tai gal bent įsivaizduoji kiek dabar laiko?
– Nelabai.
– Kaip rytoj į darželį atsikelsi?
– Paprastai.
– Ar tikrai?
– Nors, ne, bus sunku… bet aš pamiegosiu dieną.
– Puikiai žinai, kad niekada nemiegi dieną.
– Na taip.
– Tai kas tau trukdo miegoti?
– Mintys galvoje.
– Tai pasakyk joms, kad eitų miegoti.
– Kad jos neklauso, vis gaminasi ir gaminasi…
– Na, vis tiek jau reikia miegoti.
– Čia ne aš nusprendžiu, čia mano protas sprendžia, ką su mintimis daryti…
D, 6 metai
185. Jei tu kažko nematei
– Mama, žinok, jei tu kažko nematei, tai dar nereiškia, kad to nebuvo…
D, 6 metai
184. Kalėdų profas
– Aš esu Kalėdų profas, – pareiškia šešerių D, – aš gerai žinau, kokias dovanas kitiems parinkti. Močiutei sakysiu, kad ji prašytų siurblio, kad namai blizgėtų. O diedukui reiktų saulėgrąžų ir cigarečių…
D, 6 metai
183. Išgelbėti žmoniją
– Mama, tėti, noriu jums užduoti klausimą. Tik nesupykit, gerai? Jei būtų pasaulio pabaiga ir kurį nors iš jūsų išrinktų šokti į kunkuliuojančią lavą tam, kad išgelbėtumėt žmoniją, ar galėtumėt tai padaryti?
– Na, žmoniją išgelbėti kilnu. Bet pirmiausia galvočiau, kad gelbėju savo vaikus, tad apsisprendimui neturiu kitų variantų, tik šokti į lavą, – atsakau vedina egoistinių intencijų.
– Na, tai už tą gerumą tu taptum angelu, – paguodžia vaikas. – Stebėtum mus iš aukštai. Bet geriau tegul išrenka ką nors kitą…
D, 6 metai
182. Pusžemė
– Man taip įdomu, iš kur čia viskas atsirado… Kai dar nebuvo žemės, o buvo tik pusžemė. Kai pusžemėje buvo tik gyvūnai ir vandens pasaulis. Iš kur tada atsirado italai, prancūzai, lietuviai, amerikiečiai? Kaip jie susigalvojo savo kalbas? Kodėl jie skirtingai kalba? – toks tai klausimas šįryt suneramino šešerių D gyvenimą.
D, 6 metai
181. 24 valandos ar 24 sekundės?
– Na ką, vaikai, reikia eiti miegoti, – sakau savo piliečiams, nors po ilgos darbo dienos turėjom tik valandą laiko pasimatyti.
Šešiametis D pasipiktina:
– Nesuprantu. Tai para turi 24 valandas ar 24 sekundes?! Ar čia mes nieko neveikiam ar viskas praeina kaip minutės ir sekundės?
Pamenu, kad vaikystėje laikas eidavo labai lėtai. Gal šiuolaikiniams vaikams tai nebegalioja?
D, 6 metai
180. Stebuklai
Keturmetis A pasiguldo į lovą žaisliuką ir sako:
– Nu, mano meiluži, miegokim, – nes meilužiai, anot jo, yra meilūs žaisliukai.
O šešerių D panyra į apmąstymus:
– Norėčiau, kad pasaulyje būtų nors kiek stebuklų.
– Manau, kad jų tikrai yra, – bandau įkvėpti vilties.
– Na, bet tu pagalvok. Vaivorykštė. Tai juk visai ne stebuklas. Nors atrodo stebuklingai… Ji tiesiog atsiranda virš debesų. Stebuklas būtų, jei su parašiutu galėtum įskristi į vaivorykštės vidų…
Taigi, visiems nors kiek stebuklų!
A, 4 metai; D, 6 metai
179. Kokios mamos vaikas
Šešerių D organizuoja visuotinį žaislų tvarkymą. Keturmetis A visomis pajėgomis bando atsilaikyti prieš šią nemalonią brolio provokaciją. Galiausiai D pratrūksta:
– Ne, nu aš nesuprantu, kokios tu mamos vaikas! Ir kaip tu ten pilve augai?!
D, 6 metai
178. Dantys ir eurai
Šešerių D vienu metu iškrito trys dantys. Žmogus ėmė svarstyti, kodėl čia jam vienu metu tie dantys krenta:
– Dabar viską supratau. Čia viskas dėl euro įvedimo. Mačiau per televizorių. Dantys krenta, kad iki euro įvedimo pelytės dar spėtų atnešti pinigėlių…
D, 6 metai
177. Skaičiai
Ketverių A ir šešerių D skaičiuoja viską aplink. Skaičiuoja žmones, mašinas, daiktus. Kol nesusiginčija, tas ar anas turi būti septintas. Netekęs kantrybės, D pareiškia:
– Ir iš viso, septintas gali būti bet kuris, tai priklauso nuo to, kaip suskaičiuosi… O jei skaičiuosi nuo galo iki penkių, tai vadinasi aštuoniolika jau turėjo būti. Bet nuo galo suskaičiuoti tai neįmanoma, nes skaičiai juk neturi pabaigos…
A, 4 metai; D, 6 metai
176. Ne brolis!
-Viskas, J man ne brolis! Man neleidžia imti Pitos (mažos kalytės), o pats tai meilužinasi su ja… Jis man tikrai ne brolis!!!
D, 6 metai
175. Apie grožį
– Mama, kitos mamos, kur darželyje pasiima vaikus man negražios. Tik tu man graži…
A, 4 metai
174. N-7
– Močiut, taigi tau negalima žiūrėti šito filmo! Čia juk parašyta – nuo septynių metų! O tau taigi jau ne septyni!
A, 4 metai
173. Trinasi mintys
– Mama! Maaaaama! Mamyte, ateik! Aš negaliu užmigti. Visokios mintys trinasi galvoj. Galvoju, kad noriu pas draugą. Dar galvoju apie Minecrafrą. O dar istoriją kuriu. O kokios ten istorijos mokykloje būna per istoriją? O tu pažįsti savo protėvius? Proproproproproproproprotėvį? Aš irgi ne. Gerai, dabar jau miegosiu…
D, 6 metai
172. Nekilnojamas turtas
– Mama, o lova yra nekilnojamas turtas? Tai kaip ją pakelti?
D, 6 metai
171. Per gražios akys
– Man taip patinka darželyje – iš proto gali išeiti, kaip jis taip pastatytas. Aš tai draugauju su mergaitėm, nes berniukai yra per maži. O dar berniuko X akys yra per gražios. Šiandien šeimininkutė vaidino daktarę. Bet ji tik apsimetė. Mergaitė Z davė per žandą berniukui Y. Tai šeimininkutė užsidėjo tokį baltą daiktą ir apsimetė daktare. Paskaityk knygutę, mama. Jei neskaitysi – nedraugausiu. Nu, aš tik apsimetu, kad nedraugauju. Skaityk! Neee, aš neapsimetu, kad nedraugauju… Aš, aš… apsimetu! O tokios mergaitės Q akys yra dar gražesnės… Ramių blustnų, oi blusų!
A, 4 metai
170. Negalima stumdyti
Brolis D po operacijos. Brolis A:
– Mhhhhm, žiauriai gaila, kad tavęs negalima stumdyti…
A, 4 metai; D, 6 metai
169. Rojus ir pragaras
– Mama, o kas yra rojus ir pragaras? Aš galvoju, kad tam rojuje ne taip ir gerai. Žmonės ten tik prisismagina, ir nebenori nieko daryti. Tik šventės šventės šventės… Žmonės nieko nebekalba, tik smaginasi. Nebedaro jokių rimtų darbų. Rojus galėtų būti tiesiog toks, kaip šitas gyvenimas, tik paprastesnis… O šiaip kiekvienas žmogus savyje turi gėrio ir blogio. Tik pas vienus būna daugiau gėrio, o pas kitus – daugiau blogio. Treti turi vienodai gėrio ir blogio – jie būna normalūs…
D, 6 metai
168. Košmarai
– Mama, aš labai bijau, kad šiąnakt galiu sapnuoti košmarus, – sunerimęs šešerių D.
– O kodėl tu juos turėtum sapnuoti?
– Šiandien žiūrėjau “Namelį prerijose“. Ten rodė labai baisius dalykus…
D, 6 metai
167. Putinas Vladis
– Ar jūs girdėjot? – net uždusęs griūdamas iš kito kambario atbėga šešerių D. – Ar jūs girdėjot, ką sakė Putinas Vladis? Kad jis per porą dienų užimtų Vilnių ir Varšuvą! Ir čia ne juokai, nes Rusija tai didelė!
Ir čia jau nebejuokinga nei man, nei jam…
D, 6 metai
166. Didvyris
Keturmetis A keliauja į Vilnių. Važiuodamas jau iš anksto pradeda regzti pasimaitinimo planą:
– Tėti, o tu žinai kur Vilniuje yra Macdonaldo ženklas?
– Taip. Aš net žinau kaip į jį nuvažiuoti, – atsako tėtis.
– Tai, tėti, tu tada esi didvyris! – karštai įvertina A.
A, 4 metai
165. Kasyk nugarą
– Kasyk nugarą. Va čia. Tu visada man kasysi nugarą? Tik kai numirsi nebekasysi, ar ne? Kai mes būsim dideli. Aš tada žiūrėsiu per savo akis, kaip tavęs nebėra. Žiūrėsiu, kaip tavęs po truputį nebėra… Bet jei nenori mirti, tai gyvenimas tave saugos.
A, 4 metai
164. Niekas
– Mama, mes turim savo gyvenimą, o kiti turi savo gyvenimą, ane? – šnabžda keturmetis A man į ausį. – O tu, mama, šiaulietė? Aš tai ne, aš amerikietis! Ne, aš bendriau esu Niekas. Eik, mama maudytis su Nieku! Greičiau!
A, 4 metai
163. Tapti nematomu
– Mama, ar žinai, kaip gali padaryti, kad nematytum savęs, bet jaustum savo kūną? Neužsimerkus. Nesusimuš ir neišsimušus abiejų akių. Ne, ne ir neužtenka žiūrėti užvertus akis į viršų. Reikia tiesiog tapti nematomu! Žinau, mama, tu juk galvojai tik apie realų gyvenimą…
D, 6 metai
162. Tiesiog neužaugau
Dvylikametis J su tėčiu planuoja būsimus vizitus į kino teatrą. Taikiklyje – gruodį pasirodysiantis “Hobitas“, į kurį leidžia tik nuo 13 metų. J nusprendžia, kad jau bus beveik 13-os ir bandys prasmukti. Tuo tarpu šešerių D, irgi svajojantis apie šį filmą, taria:
– O aš sakysiu, kad man irgi 13-ka, tik aš tiesiog neužaugau…
D, 6 metai; J, 12 metų
161. Kalėdiniai norai
Atslinkus nevasariškiems orams ir vaikų mintys keliauja link žiemos.
– Mama, žinai, ko aš prašysiu Kalėdoms? – klausia šešerių D.
– Net neįsivaizduoju…
– Elektrinio piemens Pitai (dabartinei 2 mėnesių kalytei) arba geležinio žmogaus kostiumo.
Tuo tarpu iš po stalo pasigirsta ketverių A šauksmas:
– O AŠ PRAŠYSIU PLAN-ŠE-TI-NIO!
Įdomiausia, kad su tuo daiktu labai mažai pažįstamas, bet gi vis tiek norisi…
A, 4 metai; D, 6 metai
160. Auksinis dantis
Keturmetis A valgo. Bandelę su šokoladu. Staiga sušunka:
– Man skauda dantį! Gal pradės būti auksinis?
A, 4 metai
159. Pirkiniai
– Aš už savo vaikystės pinigus pirksiu mašiną ir namą, – taria šešerių D.
– Reikės labai daug pinigų, – sakau.
– Tai aš visą vaikystę nieko nepirksiu…
D, 6 metai
158. Tokiam geram…
– Mama, nu tu pažiūrėk, ką man brolis padarė! Pažiūrėk, pažiūrėk! Man – tokiam geram berniukui!
A, 4 metai
157. Pilkas vanduo
– A, lįsk iš vandens, jau šalta!
Jokios reakcijos.
– A, ar girdi, lipk iš vandens!
Reakcijos jokios.
– A, prašau lipti iš vandens, tavo lūpos mėlynos!
– Nu ką tu, mama, kaip gali būti mėlynos? Pažiūrėk, vanduo tai pilkas! – atšauna ketverių A.
A, 4 metai
156. Valandos, minutės, sekundės
… ir aš vieną dieną supratau, kad viskas eina vienu keliu. Valandos, minutės, sekundės… Taip aš ėmiau pažinti laikrodį…
D, 6 metai.
155. Panelės
Dvylikos metų J su savo draugu provokuoja šešerių brolį:
– D, ar turi panelę?
– Taip, turiu kelias darželyje.
– Ar gražios tavo panelės?
– Jo, gražios. Ir jos visos mergaitės.
D, 6 metai; J, 12 metų
154. Poetinis proveržis Nr. 2
PAUKŠTIS
Paukštis skrenda kasdien,
visą pasaulį per dieną apskrenda.
Praskrenda tankius miškus ir
tvirtas uolas,
aukštus krioklius,
šaltus žemynus,
įkaitusius žmonių miestus,
didelius kalnus,
kur net atsisėst neatsisėsi,
nes toks grožis pažvelgus į viršų…
Jei mažas gyvis ateina
ir pažiūri į viršų,
pamato paukštį,
tupintį ant uolos ir taip visada…
Kartais atskrenda
erelis, sakalas ir gandras…
STALTIESĖ
Staltiesė ta staltiesė
išpildo viską, ko prašai.
Tik tą išpildo, ką valgyti gali:
kepsnį, duoną, agurką,
visas daržoves ir vaisius,
net patį ir arbūzą padeda ant stalo.
Ne ant murzino tik stalo,
o ant švaraus, nuplauto, nedulkėto,
kad nieko kito ten nebūt padėta.
Išskyrus žvakes.
Su žvakėm gali valgyt tik tamsoj…
OLA
Ola, į kurią įeina kasdien žmogus, žmogus.
Ta ola nepaprasta, pilna aukso,
todėl ir eina kasdien žmonės, žmonės.
Ir vieną dieną įėjo alkis, alkis.
Jis buvo pilkas ir gauruotas.
Tai vilkas, tai vilkas.
Eina pilkis alkis į tą olą
ir sutinka didelį meškėną.
Eina alkis pilkas,
uosto uosto, eina eina.
Kažkas jam kvepia mėsa.
Jis suranda akmenį pilką,
o po tuo akmeniu mėsa.
D, 6 metai
153. Poetinis proveržis Nr. 1
Šiandien šešiametį D aplankė poetinis įkvėpimas. Liepė man sugalvoti kokį nors žodį. Su tuo žodžiu žmogus kūrė eilėraščius, bet sakė, jei greit dainuoji, gali būti daina.
SERBENTĖLIS
Serbentėli, serbentėli,
Auki tu, auki tu.
Nesuvalgyki, žmogau!
Serbentėlis tas nepaprastas,
ko tik paprašai, tą ir išpildo.
Pasakyki tik, žmogau, ko nori –
serbentėlis lyg akimirksnis išpildys.
Serbentėlis tas už ąžuolų stiprių,
neperkirsi kardu tvirtu,
jis už rūmų sienų,
trijų ar penkiasdešimt dviejų spynų…
ŽVAKĖ
Žvakė dega du kartus,
kasdien ji dega.
Užpūst neužpūsi,
užpūst neužpūsi.
Ta žvakė, jei nori,
gali būti, kas nori.
Ne viskas, kas nori,
tik tas, kas šviečia.
Tik pasakyk, ko nori,
tik pasakyk, ko nori.
Ir paprašyk.
Paprašysi – pasidarys lempa
ar koks degtukas.
O ta žvakė už trijų šimtų kilometrų.
Po žeme…
KNYGA
O žmogau,
kodėl tu neskaitai knygos?
Tą, ką iš tos knygos paskaitai,
tas gyvenime ir atsitinka.
Neskaityk tik blogų žodžių,
nes pateksi tu į pragarą.
Velnias tave ant degtuko
kaip storo ąžuolo pasodins
ir išskrisi į atogrąžų miškus.
O tuose atogrąžų miškuose labai negerai – jei atskrenda paukštelis ant tavo petelio,
tai gero nelauk, jei paukščio tu nenumesi.
Tų paukščių lizdas už dviejų kilometrų nuo miško.
Tas paukštis – tai nuodinga varlė.
SŪPYNĖS
Sūpynės supas be žmonių,
ne kada nori, o visada,
stabdytuvu nesustabdysi…
Tas stabdytuvas sūpynei
lyg kokia plastmasė,
ar aukso gabalėlis, ar žemės trupinėlis.
Ir vieną kartą netikėtumas
ateina iš pagalių ar medžių storų.
Išpjaustytas, sunkus, nepakeliamas
net stipriom rankom ar penkiolika geležų…
Tas sunkis medinis
tai buvo didysis baisusis nakties medis,
kuris naktį juda.
Atsiveria jo pikta burna ir akys,
to medžio šaknys naktį išsirauna
ir jis vaikšto naktį,
o dieną grįžta į tą pačią vietą, kur stovėjo.
D, 6 metai
152. Dvi bėdos
– Mama, kada tėtis grįš iš darbo? Gal jis ten ilsisi, kad taip ilgai negrįžta?
Po truputį ima aiškėti, kam gi taip staiga D prireikė tėčio:
– Turim dvi bėdas, žinok. Viena bėda yra ant pavėsinės stogo, kita bėda – ant namo stogo…
– Kokios ten bėdos?
– Nu ten tos bėdos, kur vakar labai norėjau parduotuvėj ir kur paskui nusipirkom…
– A, tai užmetei bumerangus?
– Ne, neužmečiau, jie patys užskrido… Nu gal aš biškį per smarkiai mečiau, bet šiaip jie patys užskrido…
D, 6 metai
ČIA DABAR 