Tada man buvo kokie dveji treji metai. Suprantama, kad to meto prisiminimai gyvi tik kitų šimtus kartų perpasakotose istorijose. Na, gal dar kažkokioje pasąmonės salelėje ar kūniškoje atmintyje. Tai va, tada, mano tėvas išvažiavo ne bet kur, o į tarybiniam žmogui nepasiekiamą šalį – Italiją, o tiksliau į Romą. Aš to nepamenu, bet visa tai labai ryškiai buvo įrašyta į mano vaikystės prisiminimus. Kodėl? Todėl, kad po to namie atsirado ryškus albumas – gidas ROME. Net ir dabar pamenu, kaip su didžiausiu malonumu ir pagarba, jau būdama net ir mokinukė, vartydavau tuos fotografinius puslapius, kurie mano galvoje kažkaip įdomiai dėliojosi. Vatikano vaizdai, Romos bažnyčios, skulptūros, fontanai, Koliziejus, vilkė su Remu ir Romulu. Tai buvo kažkas magiško, tada galvojau – nejaugi būna tokių miestų, tokių vietų… Tada net nesvarsčiau, kad norėčiau ar svajočiau ten kada nors nukeliauti. Tai tiesiog buvo vizija, miražas, paslaptis…

Skaityti toliau “Atvirlaiškiai iš Romos“ →