Žiūrėdamas į močiutės kryželiu siuvinėtą paveiksėlį, kurio vaizdas maždaug toks: vienišame krante stūkso dar vienišesnis švyturys, aplink jį raitosi tamsūs debesys, penkiametis D įsijautė:
– Na va, man akyse dabar yra toks paveikslas. Aš dabar va turiu tokį vaizdą. Ir man biškį liūdna. Na, kaip tau pasakyti? Ten yra sala. O saloje toks berniukas, nu, pavyzdžiui, Dovydas jo vardas. Ir jis ten vienas vienas. Laukia, kol jo tėveliai atplauks. O ten jį drąsko vėjai, uraganas baisus. Ir jam liūdna. Bet atplaukė tėveliai ir viskas baigėsi gerai. Ir žinai, aš tave taip myliu… O tu myli save? O ką tu labiau myli? Aš manau, kad tu turėtum labiau mylėti ne save, o savo vaikus… Mes vakar, kur kalbėjom, tai aš už nieką tavęs neatiduočiau. Kad ir prašytų koks dėdė, maldautų. Už nieką… Tu man už viską brangiausia.
Aš gi atitariu, kad jie, vaikai, man irgi už visus aukso kalnus brangesni. O jis pratęsia:
– Vaikai yra didžiausi tavo aukso kalnai!

Toks tad niekas ir viskas čia pas mus vyksta…

D, 5 metai