– Ajajai, ir iš kur tėvams gauti daugiau kantrybės, – po eilinio vakarinio nenoro tvarkytis garsiai nebesusituriu. O prisiminus brolių raportą, kuris buvo išklotas man dar nespėjus dorai atrakinti durų: “Mama, A per langą išmetė žaislus! 10 žaislų!“, nervai visai nebelaiko, o savivertė ima kristi žemyn stačiu kampu. Ir jau nesvarbu, kad A bandė iškasti sau pasiteisinimą: “man tie žaislai nepatiko!“. Taigi, iš kur gauti tos kantrybės?
– Iš močiučių, – net nedvejodamas išpyškina pats A.
– Na, taip auksiniai tavo žodžiai…
– O tavo dar auksinesni! – pataikauja A.
Lovoje prašo, kad padaryčiau eilinius naktinius pakasymus. Kadangi esu be nervų, tai nedarau. Tada jis griebiasi kitos taktikos:
– Man tai tėtė viską padaro. Mes su juo valgome, pykstamės, linksminamės. Na, kaip ežiukas su meškiuku…

A, 4 metai