– Mama, bet kokia nuostabi ta mūsų šalis, – važiuodamas mašinoje netikėtai pareiškia penkiametis D. – Ir tas mūsų miestas visai neblogas, ir žalių miškų yra, ir paukščiukai čiulba.
– Na taip, – sakau, – o svarbiausia, kad esame laisvi žmonės ir galime daryti tai, ką norime.
– Na, nelabai sutinku, kad galima daryti, ką nori… Juk aš, pavyzdžiui, negaliu dabar neiti į mankštas. Turiu eiti. Arba jūs. Jūs negalite neiti į darbą. O nuėję į darbą, negalite ten lakstyti…
Kai pagalvoji, tai tikrai.

D, 5 metai