– Tiek to, aš jau susitaikiau su tuo, kad namie skamba satanistinė muzika, – taria D, kai tėtis užsileidžia black metal, – bet rasizmo tai jau tikrai neapsikęsiu, – perspėja į priekį pilietis.
D, 10 metų.
462. Žvaigždės, šventės ir Džordža
Miesto šventė. Gimtadienis. Eisenos, mugės, parodos, koncertai. Vakare važiuojame pažiūrėti finalinių fejerverkų, nes mažasis labai nori. Vis tik dar dainuoja Džordža. Kaip prieš 25 metus, taip ir dabar. Tas pačias geras dainas. Žmonių minia. Linksma visiems. Beveik visiems. Nebandome nieko teigti vaikams ar sukurti išankstinę nuomonę apie skambančią muziką. Jie jos dainų nelabai žino, kaip ir nežino jos vardo ar scenos karalienės statuso. Dainų instrumentinės įžangos ganėtinai sunkios ir daug žadančios, su roko prieskoniais. Bet po instrumentuočių pasigirsta Džordžos vokalas, o jį, manau, žino daugelis. Tad pasiklausęs kelių dainų, patyrinėjęs muzikos ir vokalo tembrus ir atitikimą vienas kitam, dešimtmetis D, visiškai nepaisydamas žvaigždžių subordinacijos ir statusų, taria:
– Aš nesuprantu, kaip jie šitą dainininkę priėmė į grupę? Jos balsas skamba lyg iš dieduko dainų, kur mašinoje kompaktuose turi…
Galiausiai fejerverkai. Gražūs. Įspūdingi. Mažasis sunerimsta, ar dangus “nenumirs“ ir neužsidegs nuo tiek fejerverkų, o dešimtmetis nusprendžia, kad jų kūrėjai prisižiūrėjo per daug pokemonų…
A, 8 metai; D, 10 metų.
414. Ausinės šešiems
– Kai aš užaugsiu ir būsiu išradėjas, aš išrasiu ausines keturiems arba šešiems, nes juk daug smagiau muzikos klausytis su draugais…
A, 7 metai
116. Daiktų orkestras
– Galėtų Lietuvos žmonės būti ir protingesni. O tai nieko visai nesugalvoja, neišranda… Galėtų, pavyzdžiui, sugalvoti “daiktų orkestrą“ – atsuki vandens kraną, o ten tokia muzika groja, per kriauklę pagaliukai daužosi…
D, 5 metai
78. Ledo muzika
Neįtikėtinas jausmas, kai imi ir atrandi tai, ko nebuvai patyręs. Ar esate girdėję, kaip groja ežeras? Aš nebuvau… Iš pradžių nieko nesupratom – kažkokie pasikartojantys duslūs garsai, lyg kas kažką daužytų, lyg muzikos garsai iš kažkur tingiai atsklistų. Bet kai stovint ant ledo per kojas nuvilnijo vibruojantis virpulys, lydimas žemo dažnio garso, apėmė nerealus, kažkoks mistiškas jausmas. Pokši ledas. Lyg nematomas milžinas didžiulėmis lazdomis daužytų per lygiu ledu užtrauktą ežero būgną. Kažkokia gamtos paslaptis, kurią tikrai galima išaiškinti fizikiniais dėsniais, bet tas gluminantis netikėtumas ir atradimas buvo labai labai…
O keturmečiui A irgi buvo atradimų. Važiuodamas rogėse per ledą nustatė, kad lyg sniego gvazdikai atrodantys kristalai, kuriais nusėtas visas ežero paviršius – tai mirę ežiukai. Įžengęs į mišką, nusprendė, kad čia močiutės daržas. Paėjęs kelis žingsnius, pareiškė, kad nėra buvęs gamtoj, o nusitvėręs už save dvigubai ilgesnį pagalį, išpyškino, kad jo jam reikės, kai kitą sykį eis į medžioklės sezoną…
A, 3 metai
ČIA DABAR 