Grįžinėjame visa šeimyna iš giminės susitikimo. Ore viena po kitos sukasi visokios temos. Po vienos pauzės dešimtmetis D taria:

– Jūs žinote, man tai atrodo taip. Jūs tik neįsižeiskite. Bet yra profesijos, kurios yra pagrindinės – tai yra ūkininkai, gydytojai, gyvūnų prižiūrėtojai, statybininkai. Na, jie savo rankomis padaro, tai, ko labai reikia kitiems. Be jų darbų žmonija neišgyventų. O pavyzdžiui menininkai – na, jų darbai nėra tokie svarbūs, jie nepakeičia pasaulio, neturi tokios didelės įtakos, pasauliui be jų darbų nieko nenutiktų.

Ir tada automobilyje užsiplieskia ugninga diskusija tarp vaikų ir suaugusiųjų, tarp vaikų ir vaikų – net iki ašarų apie tai, kas iš tikrųjų yra svarbu, kokie žmogaus poreikiai yra esminiai, kas jį atskiria nuo gyvūno, kokia svarbi kūryba gyvenime ir kokie žmonės iš tikrųjų keičia pasaulį.

Ir esminis gėris tame – ne pakeisti kažkieno nuomonę, o karštai padiskutavus paklausti savęs – ar mano nuomonė pasikeitė, ar argumentai buvo pakankamai stiprūs, kad būtų verta savo mąstymą pakeisti. Šiuo atveju, atrodo, kad diskusija buvo prasminga…

D, 10 metų