443. Beribė

– Mama, o kas yra beribė? – klausia aštuonmetis A.

Bandau paaiškinti beribystės sąvoką, žodžiais piešdama pavyzdžius apie visatos begalybę bei lygindama tai su konkrečias ribas turinčiais daiktais ir objektais – šalies, kambario, stalo ribomis. Žmogus dar pasitikslina, ką reiškia žodis “riba“. Tada aptariame, kad, pavyzdžiui, žodžiai ir tekstai irgi gali niekada nesibaigti. Arba kantrybė, kuri kartais pasirodo, kad turi ribas. Galiausiai sakau, kad tėvų meilę vaikams irgi galima pavadinti beribe.

A sėdėjo, žiūrėjo ir tada tarė:

– Nu bet gerai, įsivaizduok, aš turiu vaikų, myliu ten juos beribiai ir tada mane ištinka R.I.P. Nu, supranti, nebėra manęs. Ir kas tada – ateina tos meilės riba?

A, 8 metai

270. Limpakojų kosmosas

– Mama, aš šiandien miegosiu su Tavimi. Aš labai noriu. Per vidurį atsigulsiu. Nu prašau… Man baisu – aš prisiminiau tokį baisų sapną apie voratinklius ir man dabar labai baisu.
– Pasistenk galvoti apie ką nors gražaus. Prisimink gražius sapnus arba pagalvok, kur norėtum nukeliauti kitą vasarą…
– Aš noriu nukeliauti į Rimi ir nusipirkti limpakojų kosminį laivą!
Va taip va paprastai, pasirodo, galima kompensuoti vasaros kelionių troškulį – tiesiog keliauji į Rimi… O ten jau visas limpakojų kosmosas…

A, 5 metai

269. Kosmosas

– Mama, aš niekaip negaliu įsivaizduoti, kaip viskas buvo, kai dar nebuvo Žemės. Ir net kai viso kosmoso nebuvo… Kas ten buvo? Juoda ar balta? Aš niekaip negaliu įsivaizduoti tos spalvos… Ir joks žmogus niekada nesugebės jos įsivaizduoti, kad ir kaip norėtų…

D, 7 metai

268. Klausimėliai

– Mama, o kas duoda bulves? Koks gyvūnas? O tai ir kukurūzai užauga? O kas duoda žirnius? O tai kai nužudai kiaulę, gauni kiaulienos? O karvės – tai žinau – tos juodos ir rudos duoda odos ir maisto, o tos juodos su baltu tai duoda pieno. O kosmose yra banditų? Ar tu galėsi parodyti man banditą, kai pamatysi? O ufonautai skraido su raketomis? Aš labai norėčiau, kad mes visi su raketa nuskristume į mėnulį… O kiek kainuoja raketa? Žinau! Mes nuvažiuosim prie jūros, pasiimsim meškerę ir sugausim aukso. Tada nusipirksim raketą ir skrisim į kosmosą!

A, 5 metai

218. Barzda, karalius ir kosmosas

Penkerių A susirūpina:
– Ar man dar neauga barzda?
– Na, dar ne, neauga, – sakau.
– Uff, gerai… Šiaip tai aš norėčiau būti karalius. Ir gyventi pily. O vasarą, žinok, mama, mes važiuosim į kosmosą. Taip tėtis sakė. Važiuosim su lėktuvu į kosmosą. Aaaaai, ne, važiuosim žiūrėti į kosmosą. Bet jei man bus baisu žiūrėti, aš užmigsiu. Ar galėsim pasiimti pagalvių?

A, 5 metai

145. Dienos rašinys

– Ar yra tokių neatsakingų šunveisių, kurie pasirūpina tik, kad nebūtų kraujomaišos, o daugiau nepasirūpina niekuo? Pavyzdžiui, nepasirūpina, ar mašinai važiuojant pro šalį, tas šuo bėgs ar nebėgs? Šoks per tvorą ar nešoks? Arba atėjus svečiui – los ar nelos, kąs ar nekąs? – tiesą sakant ne iš karto supratau šešerių D klausimo, o kai pasiteiravau, kodėl jis apie tai kalba, pasakė, kad čia toks jo “dienos rašinys“.
O dar pusvalandį prieš tai rūpėjo žmogaus egzistenciniai reikalai:
– Mama, ar tu labiau norėtum skraidyti po kosmosą ir kvėpuoti, ar vaikštinėti po žemę ir laisvai gyventi, nedirbti ir visą gyvenimą praleisti atostogaujant ar gyventi taisyklingai ir dirbti visus darbus, kuriuos reikia?
Pats išsirinko kosmosą.
O keturmečiui A, pasiūlius, kad jau laikas į kirpyklą, pareiškė, kad tikrai taip, jo plaukai atrodo baisiai, yra visaip išsikišę ir atrodo, kaip saulė.

A, 4 metai; D, 6 metai

137. Istorija apie save

– Kai aš kartais naktį arba per pietų miegą neužmiegu, kuriu istorijas apie save. Apie save žiauriame pasaulyje: aš esu vienas tarp orkų. Ir staiga iš dangaus nukrenta mergos. Jos sėdi prie auksinio stalo su sidabrine staltiese. Tada prikimba prie manęs. Kaip popierius prie klijų. Jos važinėja paskui mane. Aš turiu super mašiną, kuri vienu metu važiuoja visomis kryptimis. Su ta mašina aš išvažiuoju į darbą. Dirbu dieną naktį. Esu mokslininkas. Per vieną dieną su puse aš sukuriu akinius, su kuriais galima naktį žiūrėti į kosmosą ir matyti, kur yra ateiviai. Tada ateina vilkai kaip meškos ir sulaužo man kojas. Mane randa draugai ir su stebuklingu vandeniu mane išgydo. Kadangi mergoms sakiau, kad grįšiu po dienos, tai grižtu namo. Kelnės suplėšytos, rankos apdžiūvę kraujais, bet turiu maisto ir šešis maišus aukso. Nes aš mokslininkas ir dirbu dieną naktį. Nors ir buvau kažkada gimęs ir augęs prie medžių… Mano namas yra apvalus, tęsiasi nuo Šiaulių geležinkelio iki Vilniaus. Tuose namuose aš turiu egiptietiškų ir lietuviškų kačių, šuniukų, ežiukų, drugelių, bičių ir šikšnosparnių atsiskyrėlių. Dar name yra stebuklingų obelų sodas. Tas obelis maža karšta srovele laisto aparatas. Stebuklingos obelys niekada nenuvysta, yra kietos kaip geležis, o jų obuolius suvalgius visiškai pasveiksti. Dar turiu stebuklingą kepurę, kuri padaro mane geležinį, diržą, kuris paverčia nematomu ir batus, su kuriais gali greitai eiti arba skristi. Bet šiaip toje istorijoje aš atrodau kitaip – mano plaukai yra gelsvi ir stati…

D, 5 metai

99. Besivaidenantys daiktai

Apie besivaidenančius daiktus.
– Kai aš naktį guliu lovoje, matau kokį nors daiktą. Kai noriu jį paimti, pasirodo, kad ten nieko nėra. Ne, tai ne sapnas. Taip yra iš tikrųjų. Tu nesuprasi. Jei gulėtum šalia manęs, gal suprastum. Bet tu nematytum to daikto ir nesuprastum, ką aš ten imu. Tai vadinasi VAIDENANTYS DAIKTAI. O jeigu aš kosmose uždegčiau degtuką, ar ta ugnis sustingtų?

D, 5 metai

80. Ateivių rankos

– Mama, žinai, o gali taip būti, kad turi svajonę, bet ją užmiršti?
– Jei jau taip atsitinka, vadinasi gali, – atsakau.
– O aš turėsiu žmoną? Norėčiau turėti, nes nenoriu būti našlys. Našlys man negražiai skamba… Aš žinau, iš ko sudarytos planetos. Iš visokių kosmoso dalelių. O kaip tos planetos juda? O Žemė turi ašį? O kurioj eilėj sukasi Žemė? O Marsas – šalis ar kas? Aš žinau, kad ateiviai yra. Mačiau jų rankas… Ir laivą…

D, 5 metai

60. Sumažinsiu!

– Mama, tu taip nešauk ant manęs, nes aš tave sumažinsiu! Ir tada tu negalėsi taip garsiai kalbėti! – nepatenkintas situacija purkštauja A.
– O tada aš tave padidinsiu iki kosmoso, tu ten neturėsi kuo kvėpuoti ir uždusi! – radikalios mamos gynybos taktikos imasi D.
– Mama, o tu žinai, kas yra pati didžiausia skylė? Pati pati didžiausia? Kosmosas! O tos skylės gale yra žemė. Ir ji nejuda. Ji tik sukasi. Nes ji rutulinė. o jeigu būtų kvadratinė, nu tokia kaip tiesus akmuo, tai ji negalėtų taip suktis. Labanakt, mama. Tu žavinga…
Va taip žavingai savo keliones į kosmosą užbaigė D.

A, 3 metai; D, 5 metai

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

Pterodaktilis

... IR VAIKAI

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: