– Ne, nu bet kodėl aš sapnuoju košmarus? – klausia devynmetis A.

– O tu sapnuoji košmarus? – pasitikslinu.

– Nu ten ne visai košmarai, ten tokios keistenybės, kaip kokios komedijos. Ir aš nesuprantu, kaip ten viskas susidaro. Iš kur atsiranda? Bet man taip jie patinka! Ir taip nesinori, kad pasibaigtų… Kaip kokie filmai. Tokie netrumpi. O būna, kad tu taip jau smarkiai pajauti, kad jie tuoj baigsis, tie sapnai – dar miegi, bet jauti, kad jau tuoj tuoj viskas baigsis… O taip nesinori… Tau reiktų papulti į mano vaizduotę, kad suprastum. Nu, tai ar gali atsakyti, kodėl sapnuoju košmarus ir kaip ten viskas susidaro ir susisieja? Mmmm?

A, 9 m.