Kai penktą ryto išeini su aštuonmečiu vaiku į lauką, pajutęs šilto, bet kartu ir šalto pavasario ryto orą, jis poetiškai konstatuoja:
– Mano kojos dabar užuodžia šaltą nakties kvapą.
A, 8 metai
240. Šimtas metų
– Jeigu man leistų pasirinkti, kiek metų gyventi: ar šimtą dvidešimt, ar šimtą penkiolika, ar šimtą devyniolika, aš pasirinkčiau šimtą metų. Nes kaip aš gyvenčiau su sulinkusiomis kojomis, ką veikčiau…
D, 6 metai
84. Viską pats
– A, eik rengtis ir praustis!
– Aš negaliu!
– Prauskis veidą.
– Na, tai kur tas veidas yra!!???
– Neužmiršk nusiplauti kojų.
– Aš nemoku!
– Aš irgi nemoku tavo kojų plauti. Nebent tu mano kojas nuplautum, tada aš tavo.
– Neeeeee!!!! Jos per didelės!!!!! Na, kodėl aš viską turiu pats daryti!!???
– O ką tu galėtum padaryti?
– Aš galėčiau, pavyzdžiui, pamiegoti!!!
– Tai keliauk į lovą.
– Pagulėk pas mane!!!!!
– Turbūt nepavyks šiandien, negalėsiu, nemokėsiu…
– Tu turi pagulėti!!!! Nes visą laiką pagulėdavai!!!
Tokia tai ištrauka iš vakarinės diskusijos su keturmečiu…
A, 4 metai
ČIA DABAR 