– A, kodėl tavo plaukai šlapi? – klausiu keturmečio, kuris intensyviai braukia šukomis šlapių plaukų kuokštus.
– Mano plaukai dabar rudi! – išdidžiai atitaria. – D man plovė galvą. Paskui nukirpo plaukus. Aš jam irgi išploviau. O nusikirpo jis pats…
Pasikviečiu penkiametį D. Bandau išsiaiškinti situaciją. Klausiu:
– Ką čia darėt?
– Nieko…
– Nepanašu…
– Nu kirpomės plaukus.
– Tai kiek čia tų plaukų nusikirpot?
– Tai ką, tau skaičių pasakyt????? Kaip aš tau suskaičiuosiu…
– Na tai vis tiek, gal gali nors maždaug pasakyti, kiek gi tų plaukų nusikirpot?
– Nu vidutiniškai, – atsako D ir rodo su rankomis maždaug plytos dydžio atstumą. – Nu taip normaliai kirpom: nei daug, nei mažai…
– O kur plaukus padėjot?
– Po spinta…
Jaučiu, kad netrukus po spinta užaugs koks plaukuotas pūkuotukas iš katino ir žmogaus paukų…

A, 4 metai; D, 5 metai