kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija
Įsitikinimas Nr.1
– Tėti, tėti, ar tu žinai, kas parašė Harį Poterį???!!!
– Žinau.
– Ar tu žinai, kad tai buvo moteris? Aš dabar galutinai įsitikinau, kad moterys padaro labai daug nuostabių dalykų!
Įsitikinimas Nr.2
– Aš šiandien galutinai įsitikinau – berniukai už mergaites niekada gražiau nerašys… (čia apie dailyraštį)…
D, 7 metai
– Man taip patinka darželyje – iš proto gali išeiti, kaip jis taip pastatytas. Aš tai draugauju su mergaitėm, nes berniukai yra per maži. O dar berniuko X akys yra per gražios. Šiandien šeimininkutė vaidino daktarę. Bet ji tik apsimetė. Mergaitė Z davė per žandą berniukui Y. Tai šeimininkutė užsidėjo tokį baltą daiktą ir apsimetė daktare. Paskaityk knygutę, mama. Jei neskaitysi – nedraugausiu. Nu, aš tik apsimetu, kad nedraugauju. Skaityk! Neee, aš neapsimetu, kad nedraugauju… Aš, aš… apsimetu! O tokios mergaitės Q akys yra dar gražesnės… Ramių blustnų, oi blusų!
A, 4 metai
– Mama, nu tu pažiūrėk, ką man brolis padarė! Pažiūrėk, pažiūrėk! Man – tokiam geram berniukui!
A, 4 metai
– Mama, žinai kokie yra du mano mėgstamiausi gyviai?
– Na ir kokie gi?
– Tu ir tėtė.
Po trumpos akimirkos:
– O tu vaikystėje buvai įsimylėjusi kokį berniuką?
– Tikriausiai, kad taip…
– Aš dabar esu įsimylėjęs Ją… Mes draugaujam. Bet ji ne visada prisileidžia…
– Ko neprisileidžia?
– Na neprisileidžia draugauti, pokštauti. Rytoj gali būti sunki diena, Jos gali nebūti…
Nelengvų apmąstymų kamuojamas, penkiametis D apsisuka ant kito šono. Bandys užmigti, jei meilė leis…
D, 5 metai
Žiūrėdamas į močiutės kryželiu siuvinėtą paveiksėlį, kurio vaizdas maždaug toks: vienišame krante stūkso dar vienišesnis švyturys, aplink jį raitosi tamsūs debesys, penkiametis D įsijautė:
– Na va, man akyse dabar yra toks paveikslas. Aš dabar va turiu tokį vaizdą. Ir man biškį liūdna. Na, kaip tau pasakyti? Ten yra sala. O saloje toks berniukas, nu, pavyzdžiui, Dovydas jo vardas. Ir jis ten vienas vienas. Laukia, kol jo tėveliai atplauks. O ten jį drąsko vėjai, uraganas baisus. Ir jam liūdna. Bet atplaukė tėveliai ir viskas baigėsi gerai. Ir žinai, aš tave taip myliu… O tu myli save? O ką tu labiau myli? Aš manau, kad tu turėtum labiau mylėti ne save, o savo vaikus… Mes vakar, kur kalbėjom, tai aš už nieką tavęs neatiduočiau. Kad ir prašytų koks dėdė, maldautų. Už nieką… Tu man už viską brangiausia.
Aš gi atitariu, kad jie, vaikai, man irgi už visus aukso kalnus brangesni. O jis pratęsia:
– Vaikai yra didžiausi tavo aukso kalnai!
Toks tad niekas ir viskas čia pas mus vyksta…
D, 5 metai
– Man svarbiausia yra mylėti tėvus. Ir aš visai nenoriu žaisti su mergaitėmis. Man patinka su berniukais žaisti. Mergaitės darželyje visaip prikimba prie manęs. Priekabiauja. Kutena. Ir dar apgauna. Paprašau, kad nekutentų, pasakau, kad tuoj eisim į lauką, o jos vis tiek ima kutenti. Apgauna taip. Ir išvis – nepatinka man tie jų namai. Prašo žaisti namais, tėčiais. Nu pasakau “taip“, bet nueinu į šoną. Tas jų kampas darželyje su namais – toks rausvas, geltonas. Labai man nepatinka. Man patinka tik aštri ružava. Ir išvis, aš norėčiau turėt stebuklingų galių ir antspauduoti save. Geriau svajosiu apie didvyrius…
Tokie tad penkiamečio D rūpesčiai rūpestėliai.
D, 5 metai
Trimetis A pareiškė, kad įsimylėjo mergaitę V iš darželio ir dabar draugauja. Dar pasitikslino, ką reiškia “Raffaello“. Turbūt pirks draugei. Atsigulęs į lovą paskelbė, kad jis jau miega. Kai paklausiau, o tai kas čia tada kalba, atsakė, kad galva…
O didysis brolis J, beruošdamas namų darbus ir žiūrėdamas į įdomiai sutapusias užduotis, nutarė, kad mokytojai sugalvojo vagystės planą. Anglų kalbos mokytoja liepė užrašyti, kur gyveni, matematikos mokytoja – nubraižyti kambario planą, o technologijų – surašyti namie esančius elektros prietaisus. Tobula.
Bekikendamas sako – o jeigu iš tikrųjų…?
A, 3 metai; J, 11 metų.
“Vieną kartą seniai seniai, kai buvo karas, o žmonės pykosi ir nedraugavo, gimė viena mergaitė ir vienas berniukas. Kai jie užaugo, nuvažiavo į parduotuvę. Tėvelis (t.y. berniukas) nusipirko Fordą, o mamytė (t.y. mergaitė) nusipirko Pežo. Tada jie grįžo į namus. Ir gimė jiems pirmas berniukas, vardu Jokūbėlis. O paskui vasarą, birželio 6 dieną, jiems gimė antras berniukas, vardu Dovydas. Jie labai apsidžiaugė ir nutarė gyventi su tais vaikais. Žiemą jiems gimė trečias berniukas. Kai berniukai užaugo ir jiems visiems suėjo 11 metų, jie išėjo į šarvų parduotuvę. Nusipirko Jokūbas tokią kaukę ant veido su skylėm. Dovydas skydąsu karūna ir tokius šarvus ant galvos su ugnimi. O Augustas lanką. Ir grįžo į savo namučius.“
D, 4 metai
kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija
iš visur surinkti tekstai
Travel Log by Vita
Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas
jaukus gyvenimas
Gerų knygų paieškos
A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.
The Art and Craft of Blogging
The latest news on WordPress.com and the WordPress community.
ČIA DABAR 