– Mama, ar norėtum turėti namie aukso? Tokius didokus aukso gabalus? – klausia penkiametis D.
– Na, gal ir gerai būtų…
– Jų vardai būtų Jokūbas, Dovydas ir Augustas.
– Aaaaa, tai tu apie šitus aukso gabalus kalbi? Tai jūs būtumėt kaip nejudančios metalo skulptūros?
– Neeee, mes būtume gyvi. Mano plaukai būtų ilgi ir auksiniai, kaip Nadalio. Veidas sidabrinis, barzda auksinė, liemuo sidabrinis, kojos irgi auksinės… Įsivaizduok – stovi sau keturi auksiniai berniukai! 
– O ketvirtas iš kur? Juk jūs trys…
– Ketvirtas – tai ta auksinio berniuko skulptūra, kur ten prie kapinių yra! Tai būtų legenda – mama ir jos auksiniai vaikai! O tu, mama, būtum deimantas. Kaip Treino akmuo iš Hobito. O tėtė būtų kristalinis. Visas iš šviesių kristalų, o akys iš tamsių… Močiutė – tai toks deimantas, kurį randa smėlyje. Toks žalias… Tai būtų legenda apie nepaprastą šeimą. O žinot, gal mes nevažiuokim niekur atostogauti! Važiuokim ieškoti aukso!