Penkerių A seka pasaką:
– Kartą gyveno zuikis ir šuniukas. Ir išėjo zuikis medžioti žuvelių. Pagavo penkias ir parnešė šuniukui. Laukė laukė, džiovino džiovino, bet žuvelės tik surūgo. Tada išmetė tas surūgusias žuves atgal varlėms. Ir ėmė medžioti naujų. Paskui prie upės sutiko kiaulę su karve. Davė kiaulė ir karvė zuikiui gėlių. Zuikis nunešė jas šuniukui ir paskui linksmai gyveno.
O liūtas su tigru buvo blogiečiai ir išropojo ieškoti vorų. Ir taip nuropojo į zuikio puikio ir šuniuko namą. Liūtas su tigru nusėlino, paėmė raktą ir atrakino jų namą, jų namo duris ir įėjo į vidų. Iš viršaus, iš po lovos pasiėmė kardą. Ir paskui su tuo bronziniu kardu visi kariavo. Karalius zuikis – su auksiniu kardu. Ir kariavo – nužudė net liūtą su tigru. Karalius zuikis turėjo daug aukso, ledų. Šuniukas juos vaišino, kad gerai kovėsi su liūtu ir tigru. O paskui nusipirko daug druskos ir vandens. Ir kad puolė apipilti zuikis druska liūtą ir tigrą, o tada kad puolė vandeniu apipilti šuniukas! Ir nuo to krioklio net skylė pasidarė. Ir kad puolė tada vanduo į skylę, tai net į žemę subiro…
Šuniukas tas labai mėgo čiulpti kaulą, o zuikis – graužti morką, kopūsto lapą, žolytes visokias… Kartą šuniukas ir zuikis prisipirko gerų rūbų, tarkim šuniukui tokį rankšluostėlį ant nugaros. O zuikis liko žiemai šaltas. Bet jam visai nebuvo šalta, nes jis gi – laukinis žvėris.
Kartą ėjo šuniukas su zuikiu ir sutiko varlę. Varlė užšokdino juos ant aukštos eglės. Ir tada jie pamatė, kad ten yra auksas. Puolė jie šokti nuo tos eglės. Varlė nušoko pirma, antras zuikis, o trečias – šuniukas. Visi puolė tiesiai į aukso dėžę. Visi dėžėj išdykavo, išdykavo bet paskui atėjo blogiečiai. Puolė tą dėžę, vartėsi, išbiro auksas ir nuskriejo į zuikio puikio namą…

A, 5 metai