– Mama, atspėk mįslę! Kas yra vienas ir tūkstantis?
– Tai gal tūkstantis vienas?
– Ne, tai vienas žmogus ir tūkstantis jo minčių!
D, 7 gimtadienio išvakarės
244. Smegenys tyčiojasi
– Bet mano smegenys tyčiojasi iš manęs! Jos per miegus prisigalvoja visokių minčių. Kartais aš staigiai pabundu, pašoku ir turiu pasakyti “Aš gyvas!!!“. O kažkada, kai sirgau angina ir gulėjau lovoje, man atrodė, kad esu “Minecraft“ gyvenime, bet paskui supratau, kad čia mano kambarys.
D, 6 metai
243. Gyvi robotai
– Bet kodėl man atrodo, kad jūs su tėte vaikystėje visai neaugot? Jus tiesiog Dievas tokius didelius iškart sukūrė. Tokius kaip robotus, tik padarė gyvus: suteikė žmogaus organizmą, kūną. Ir tada mus, vaikus, iš dangaus išlydėjo pas jus. Ir dar aš kartais galvoju, kodėl ne aš esu tėtis…
D, 6 metai
242. Pasaka apie zuikį ir šuniuką
Penkerių A seka pasaką:
– Kartą gyveno zuikis ir šuniukas. Ir išėjo zuikis medžioti žuvelių. Pagavo penkias ir parnešė šuniukui. Laukė laukė, džiovino džiovino, bet žuvelės tik surūgo. Tada išmetė tas surūgusias žuves atgal varlėms. Ir ėmė medžioti naujų. Paskui prie upės sutiko kiaulę su karve. Davė kiaulė ir karvė zuikiui gėlių. Zuikis nunešė jas šuniukui ir paskui linksmai gyveno.
O liūtas su tigru buvo blogiečiai ir išropojo ieškoti vorų. Ir taip nuropojo į zuikio puikio ir šuniuko namą. Liūtas su tigru nusėlino, paėmė raktą ir atrakino jų namą, jų namo duris ir įėjo į vidų. Iš viršaus, iš po lovos pasiėmė kardą. Ir paskui su tuo bronziniu kardu visi kariavo. Karalius zuikis – su auksiniu kardu. Ir kariavo – nužudė net liūtą su tigru. Karalius zuikis turėjo daug aukso, ledų. Šuniukas juos vaišino, kad gerai kovėsi su liūtu ir tigru. O paskui nusipirko daug druskos ir vandens. Ir kad puolė apipilti zuikis druska liūtą ir tigrą, o tada kad puolė vandeniu apipilti šuniukas! Ir nuo to krioklio net skylė pasidarė. Ir kad puolė tada vanduo į skylę, tai net į žemę subiro…
Šuniukas tas labai mėgo čiulpti kaulą, o zuikis – graužti morką, kopūsto lapą, žolytes visokias… Kartą šuniukas ir zuikis prisipirko gerų rūbų, tarkim šuniukui tokį rankšluostėlį ant nugaros. O zuikis liko žiemai šaltas. Bet jam visai nebuvo šalta, nes jis gi – laukinis žvėris.
Kartą ėjo šuniukas su zuikiu ir sutiko varlę. Varlė užšokdino juos ant aukštos eglės. Ir tada jie pamatė, kad ten yra auksas. Puolė jie šokti nuo tos eglės. Varlė nušoko pirma, antras zuikis, o trečias – šuniukas. Visi puolė tiesiai į aukso dėžę. Visi dėžėj išdykavo, išdykavo bet paskui atėjo blogiečiai. Puolė tą dėžę, vartėsi, išbiro auksas ir nuskriejo į zuikio puikio namą…
A, 5 metai
241. Tai kaip stovėt?
– A, nestovėk taip atkišęs pilvo!
– Tai kaip man stovėt??? Aš negaliu visą laiką būti suspaudęs pilvo! Aš noriu jį laikyti stačią ir išsipūtusį! Ir išvis – kodėl taip greitai praeina diena? Aš labai nemėgstu sekmadienio nakties, nes ji tokia trumpa – atsikeli ir reikia eiti į darželį! – porina penkerių A.
A, 5 metai
240. Šimtas metų
– Jeigu man leistų pasirinkti, kiek metų gyventi: ar šimtą dvidešimt, ar šimtą penkiolika, ar šimtą devyniolika, aš pasirinkčiau šimtą metų. Nes kaip aš gyvenčiau su sulinkusiomis kojomis, ką veikčiau…
D, 6 metai
239. Visas patenkintas
– Oooo, čia mano darželio draugė! – šaukia penkerių A, iškišęs galvą per automobilio langą. – Aš esu visas patenkintas, kad pamačiau tą darželio mergaitę. Esu taip patenkintas, kad net nesigirdi batų garso… O kai rytoj vėl nueisiu į darželį, mergaitei X pasakysiu, kad mes su broliu esame basučių dvyniai (nes tokios pat brolių basutės). O mergaitei Y pasakysiu, kad Kubilius – tai ministras pirmininkas…
A, 5 metai
238. Kai tavęs jau nebus
– Mama, kai tavęs jau nebus – nei veido, nei kaulo, nei dėmės, aš tavęs labai pasiilgsiu. Nes tu tada mirsi, ar ką? O kas pirmas išsinešdina iš pilvo, kai gimsta vaikas – ar plaukai, ar galva?
A, 5 metai
237. Kvepia kaip bimbalas
– Koks čia kvapas??? Kvepia kaip rūkas! Ne, kaip bimbalas! O bimbalas kvepia kaip kiaušinis su trimis papais! – konstatuoja penkerių A.
Man fantazija neneša į ką šitas kvapas galėtų būti panašus, bet tebūnie, nes prisiminęs, kad rytoj į darželį nešis naujas basutes, išaiškino, kad labai džiaugiasi, kad jos “naujos ir neparūgusios“.
A, 5 metai
236. Grybas
Penkerių A sėdi automobilyje. Važiuojame. Kamštis. Niekas nejuda. A sunerimsta:
– Man atrodo, kad tas grybas priekyje čia augti susiruošė!
A, 5 metai
235. Kodėl paskandinot?
Penkerių A žiūri į nuotrauką, kurioje baseino vandenyje sumirkusi visa šeima, tik jo nėra. Žiūri, žiūri ir sako:
– O tai kodėl jūs mane paskandinot?
A, 5 metai
234. Gražios akys
– Mama, o kodėl mamos tokios geros?
– Nežinau, gal tu man gali pasakyti?
– Gal dėl to, kad jos gimdo vaikus ir dar jų tokios gražios akys…
A, 5 metai
233. Normalus
– Mama, o kur patenka vanduo, kai mes jo atsigeriame? Aš galvoju, kad į kojas. Jis kaip koks krioklys ten suteka!
– O koks ten šviečiantis bokštas? – klausia A po kiek laiķo, pribėgęs prie lango ir pamatęs didžiulį prožektorių. – Aš norėčiau prie jo nukeliauti. Galėtų mus koks erelis ten nuskraidinti…
O atsigulęs lovoje taria:
– Aš esu visai nelaimingas. Nes esu labai pavargęs ir negaliu užmigti. Paglostyk nugarą. Aha, jau normalus jaučiuosi. Jau jau jau…
A, 5 metai
232. Danties vagystė
Šešerių D iškrito dantukas. Ką ten iškrito – išsilupo ant plauko kabantį… D visas laimingas – eis pas draugą į gimtadienį, turės daugiau pinigų dovanai, nes pelytė atneš po pagalve eurą mainais už dantuką. Kol jis taip svajojo, iš pasalų pribėgo penkerių A, kuriam dar dantys nekrenta, čiupo už brolio danties ir nunešęs grūda po savo pagalve. Juk pelytė nelįs į burną tikrinti, ar dantukas tikrai iš tos burnos…
A, 5 metai; D, 6 metai
231. Debesys kaip rykliai
Važiuojame automobiliu su penkerių A. Pilietis iš galo pradeda postringauti:
– Jeigu aš neklausysiu ir tavo balsas pasidarys piktuoliškas, aš išeisiu! Išeisiu į lauką! Vakare, kai pasidarys šalta ir tamsu, aš pareisiu. Pasakysiu “atsiprašau“ ir būsiu namie.
Po minutėlės:
– Na, man labai gražūs močiutės namai, bet kokie baisūs pilki debesys virš jų! Kaip kokios žuvys! Ne, kaip delfinai! Ne, ne kaip delfinai, o kaip kokie rykliai!!!
A, 5 metai
230. Motina
A ir D žiūri Labanaktuką. Teta Beta pabaigoje paragina pasveikinti mamas su Motinos diena. A išpučia akis ir ilgai žiūri į mane. Pagaliau ištaria:
– Ir iš vis, nesupratau – tu Motina? Skamba kaip koks daiktas, kaip koks motinas.
– Ir man nepatinka šitas pavadinimas, skamba kažkaip piktybiniai, – antrina D.
A, 5 metai; D, 6 metai
229. Apie darbo apmokėjimą
Su šešerių D užeiname į vieną miesto galerijų. Įėjimas nemokamas. Apėjome, apžiūrėjome, aptarėme. D pasitikslina, ar čia nereikia nieko mokėti. Išėjus į lauką ir nukulniavus kokį šimtą metrų, D susimąsto:
– Bet niekaip nesuprantu, kaip taip gali būti! Žmogus kokius metus ar dvejus triūsė, dirbo, tapė ir dabar leidžia visiems nemokamai žiūrėti…
D, 6 metai
228. Kokia galva
Man labai įdomu – kokia galva sugalvojo visas tas kaukoles, skeletus, zombius ir vampyrus… Koks jo vardas, pravardė ir krikšto vardas? Iš kokios jis šalies? Kur jis gimė ir mirė?
D, 6 metai
227. Ašaros ant veido
– Mama, aš taip tavęs pasiilgau darželyje. Aš galvojau, kaip tu atrodai. Įsivaizdavau tave su rudom akim, pilku paltu ir va, va tais batais. Dar aš galvojau, kaip bėgu pas tave su ašarom ant veido… Aš neverkiau, ašaros tiesiog buvo ant veido…
A, 5 metai
226. Kėdės pyksta
– Mama, o kėdės pyksta, kai negražiai sėdi?
– Nežinau. O kaip tu manai?
– Man atrodo pyksta.
– O kaip yra negražu sėdėti?
– Nu kreivai visaip.
– O kaip tos kėdės pyksta?
– Paraudonuoja ir įniršta!
A, 5 metai
225. LEGO pasaulis
– LEGO pasaulyje viskas žymiai lengviau – nusiperki ir gali viską statyti. O tikrame gyvenime reikia betono, daugybės pinigų, kad galėtum statyti namus. Norėčiau, kad koks vaikas, užsimanęs čiuožyklos, galėtų ją iš kelių detalių pasidaryti… – svajoja D.
D, 6 metai
224. Jei žemėje neliktų žmonių
– Mama, tu žinai, kas būtų, jei žemėje neliktų žmonių? Visi tie namai apaugtų augalais. Eifelio bokštas nugriūtų, visi didžiuliai statiniai nugriūtų, o kas liktų – apaugtų žole. Gamta tiesiog atsiimtų savo žemę…
D, 6 metai
223. Lyginiai skaičiai ir tvora
– Mama, bet jeigu sudedi nelyginį ir nelyginį skaičių, tai visada gauni lyginį.
– Ar tau taip darželyje paaiškino?
– Ne, bet taigi taip gaunasi: 5 ir 5 yra 10, 3 ir 3 yra 6. Aš pats taip supratau.
Po minutėlės pakrypsta kalba apie naują kaimynų tvorą:
– Nu, aš pasakysiu nei kaip tėvas, nei kaip ekspertas – man ta tvora visai graži, gal prie namo sienų ir ne visai tinka, bet atrodo gražiai…
D, 6 metai
222. Supuvę akys
– Ar būna supuvusių akių? – klausia A.
– Neee, nebent ji būtų išlupta, – atsako D.
– Tai gerai, nes man reikia akių, kad gerai matyčiau. Vilkui, pavyzdžiui, reikia didelės burnos, kad galėtų kiškį suvalgyti. Man kažkaip pasidarė baisu, kad akis gali supūti, pasidaryti ruda, na, va – kaip čia:
A, 5 metai; D, 6 metai
221. Kvadratinės dienos
– Nu bet kokios kvadratinės dienos… – pareiškė penkerių A.
– O kodėl kvadratinės?
– Nes taip pasakiau.
– O kodėl taip pasakei?
– Nes norėjau.
– O kodėl norėjai?
– Nes toks gražus žodis…
A, 5 metai
220. Išgyvenimas
– Mama, įsivaizduok, kad vyksta karas tarp žmonių ir mašinų (robotų). Kokią išeitį tu pasirinktum – išgyvenimo ar mirties? Palauk, palauk. Yra viena sąlyga. Išgyvenimas – tai lieki gyvas, bet karas tęsiasi toliau. Mirtis – miršti, bet išgelbėji visus kitus. Manau, kad aš rinkčiausi išgelbėti kitus. Juk ką reiškia viena gyvybė ir tūkstantis…
D, 6 metai
219. Mados kritikas
Kaip šešerių D pavirto mados kritiku:
– Nemanau, kad šita marga suknelė tinka moterims. Suknelė turi būti lygi, o ne kažkokia marga. Ji galėtų labiau tikti kokioms nors užuolaidoms siūti. O šita su taškeliais tai tiktų gal antklodei… Taip, šita juoda yra geriausia…
D, 6 metai
218. Barzda, karalius ir kosmosas
Penkerių A susirūpina:
– Ar man dar neauga barzda?
– Na, dar ne, neauga, – sakau.
– Uff, gerai… Šiaip tai aš norėčiau būti karalius. Ir gyventi pily. O vasarą, žinok, mama, mes važiuosim į kosmosą. Taip tėtis sakė. Važiuosim su lėktuvu į kosmosą. Aaaaai, ne, važiuosim žiūrėti į kosmosą. Bet jei man bus baisu žiūrėti, aš užmigsiu. Ar galėsim pasiimti pagalvių?
A, 5 metai
217. Kokios tavo akys…
– Mama, kai tu numirsi, aš tavęs būsiu labai pasiilgęs. Ir aš galvosiu, kokios tavo akys: ne mėlynos, ne žalios, ne pilkos, ne geltonos, ne raudonos… Jos rudos!
A, 5 metai
216. Leonardas da Vinčis ir batų raišteliai
Kalbasi du šešiamečiai:
D.: – Ar tu žinai, kada gyveno Leonardas da Vinčis? Maždaug prieš penkis šimtus metų.
J.: – O tu žinai, kas buvo didysis prūsų vadas? Herkus Mantas. Prūsai kovojo su kryžiuočiais. Kryžiuočiai nugalėjo prūsus ir liko vienas Herkus Mantas su savo žmona Kotryna.
D.: – Nu einam, greičiau į lauką, užrišk batus, mama!
J.: – Aš irgi dar nemoku užsirišti batų.
D.: – O, tai gerai, nes galvojau, kad jau reikės susigėsti.
J.: – Tai atrakinkit kas nors duris! Aš čia pas jus jau kokį ketvirtą kartą, jau kaip šeimos narys, bet atsirakinti dar nemoku. Kaip seimo narys!
Čia kai vaikai kalba apie didelius dalykus, bet dar nemoka užsirišti batų raištelių…
D, 6 metai; J, 6 metai
215. Jei žirafa būtų višta
Pokalbiai prieš miegą:
D.: – O kodėl karves melžia? Kodėl, pavyzdžiui, žirafų nemelžia? Aš galvoju, kad žirafos pienas turėtų būti skanus. O jei žirafa būtų višta, tai jos mėsos užtektų kokiam mėnesiui.
A.: – O aš noriu, kad mano plaukai būtų kaip ežiuko. Tokie susmeigti, tik minkšti. Tokie kaip trikampėliai.
D.: – Tu, mama, nežinai, ką aš kartais naktimis veikiu. Aš fantazuoju. Kuriu stebuklingą pasaulį. Tik A mane kartais gąsdina – skleidžia naktį visokius garsus, knarkia.
A.: – Aš visai negirdžiu tų garsų. Aš miegu. Pažiūrėsiu šią naktį, ar išgąsdinsiu D…
D.: – Mama, o kai aš turėsiu kompe savo account’ą, ar galėsiu padaryti, kad nebūtų google’o juostos – man reikia, kad tilptų daugiau žaidimų…
A.: – O kai buvom sodyboj, tai sienos buvo skaudžios. Tokios rakštingos…
A, 5 metai; D, 6 metai
214. Miegu ar nemiegu
– Mama, ar galėsiu rytoj būti su šituo megztiniu? Man jis labai gražus. Aš labai mėgstu grožį. Ir dar mėgstu staigmenas! O kai miegu, užsimerkiu ir nesuprantu – miegu aš ar nemiegu, nejaučiu visai, kada miegu, o kada ne… – postringauja A.
– Stalčiai turėtų vadintis tiesiog ČIAI. Jie gi ne visada būna stale. Būna ir spintoje. Todėl turėtų vadintis ČIAI! O kodėl visų spalvų pavadinimai moteriški: raudona, geltona, balta… ? – pratęsia D.
A, 5 metai; D, 6 metai
213. Tu man ne mama!
– Mama leisk prie koooompoooo! Aš labai noriu prie kompo! Nu kodėl tu neleidi prie kompo?! Aš taaaaaaip noriu! Nu leisk!!!! Nu kodėėėėl? Viskas. Kas tu per mama!!!! Tu man visai ne mama! Tu… tu… tu… man močiutė! Eisiu, susirasiu kitą mamą, kuri leis man prie kompo. Aš su tavim nebekalbu. Ir išvis – aš ištampysiu šitos liemenės siūlus!
A, 5 metai
212. Sėklytės gimtadienis
– Ta sėklytė mamos pilvelyje auga, auga, auga, auga ir užauga iš jos mama, tėtis ir trys vaikai. Kai sėklytė nukrenta į kojas, jai reikia kopėčių, kad galėtų vėl užlipti. O kai sėklytė būna pilvelyje, ar mamai skauda? O sėklytė pilvelyje gali švęsti gimtadienį?
A, 5 metai
211. Nori ir reikia
Sergam abu su šešerių D. Klausiu jo:
– Ar nori arbatos?
– Nenoriu.
– Vis tiek padarysiu, nes reikia gerti daug arbatos.
– Tai kam dar klausi, ar noriu? Tu, mama, kažkaip ne taip kalbi. “Nori“ ir “reikia“ – skirtingi žodžiai. Jei klausi “ar nori?“, tai yra du atsakymai – taip ir ne. O jei vis tiek būtinai nori padaryti, tai eini ir darai. Ir nebeklausi, ar noriu…
D, 6 metai
210. Kojų pažastys
– Mama, žinai, kur yra kojų pažastys? Taigi čia, prie kiaušiukų…
D, 6 metai
209. Rugiagėlės
Iš penkerių A folkloro:
Išėjo katinas rugiagėlių valgyti…
A, 5 metai
208. Kepta gyvatė
Penkerių A išpūtęs akis žiūri, kaip močiutė gamina vėdarus. Galiausiai neišlaiko:
– Tu čia ką, gyvatę kepsi? Ar čia sliekas Kieša?
A, 5 metai
207. Gyvenimas kaip šachmatai
Gyvenimas – visai kaip šachmatų žaidimas. Reikia numatyti kiekvieną ėjimą, apgalvoti, kas bus po to. Nes kaip ir šachmatuose – padarysi neatsargų ėjimą, ištiks šachas ir matas.
D, 6 metai
206. Laisvė – tai viskas!
– Laisvė – tai viskas! – taria šešerių D. – Laisvė – tai, kai, pavyzdžiui, nereikia melstis rusiškai. Kai gyveni laisvoje šalyje, gali būti linksmas. Gali gyventi name, kokiame nori, o ne kokį pastatė kiti. Ir aš labai myliu Lietuvą. Myliu, nes ji laisva! Ir čia labai gera gyventi, nes nėra ugnikalnių ir retai būna katastrofos!
D, 6 metai
ČIA DABAR 