Grįžti naktį namo po darbų festivalyje ir randi penkiamečio paliktą laiškelį…
284. Sesė arba močiutė
– Mama, o kas tu labiau nori būti? Ar sesė, ar sena moteris, ar močiutė, ar mama?
– Nu tai gal mama…
– Mhhhh, netinka man šitas žodis. Aš noriu kad tu man būtum arba sesė, arba močiutė…
A, 5 metai
283. Stiuardesė
Sėdim kavinėje. Laukiam vaikų išsvajotų atostogų pabaigos picų. Septynmetis D stebi visą situaciją ir užklausia:
– O kiekvienas staliukas turi savo stiuardesę?
D, 7 metai
282. Molinis kompiuteris
– Mama, o galima iš molio pasidaryti kompą? Nusilipdyti, išdeginti ir pasidaryti kompą? Tada pasidaryti molio mygtukus, molinę pelę ir ratuką? Tada su el. ginklu įdėsim elektros ir gausim elektroninį prietaisą!
A, 5 metai
281. Liežuvis ne mazgotė
– Mama, man reikia mazgotės, nes su liežuviu tai čia jau neišlaižysiu… Liežuvis – ne mazgotė, ane, mama? Yra tokia patarlė. Liežuvis – ne mazgotė! Ar čia koks posakis? Dar yra ir toks posakis: medis be šaknų negyvens, o pasaulis be tvarkos…
A, 5 metai
280. Jaunesnės
Septynerių D pastebėjimas:
– Mama, o kodėl moterys atrodo jaunesnės negu tokio pat amžiaus vyrai?
D, 7 metai
279. Klausimai
Važiuojame pro Šiaulių areną. Penkiametis A pareiškia:
– Tikiuosi nevažiuosime į šitą koliziejų…
Vėliau namuose pasiėmęs knygą “Kodėlčiaus enciklopedija“ žiūrėjo žiūrėjo skaitė skaitė pavadinimą ir galiausiai nustebęs klausia:
– Nesuprantu – kodėl ČIAUS? Kodėl šita enciklopedija yra ČIAUS?
Lovoje prieš miegą dar užduoda finalinį dienos klausimą:
– O kada gyvenime visi pastatai sugrius? Gal kai bus pragaras?
O septynmetis D dar pasitikslina:
– Ar mes tikrai gyvename ne matricoje?
A, 5 metai; D, 7 metai
278. Gyvenimas
– Mama, o aš visą gyvenimą į darželį eisiu? O po darželio į mokyklą? Po mokyklos į gimnaziją? O tada į universitetą? Po universiteto į darbą? O tada kas? Mirsiu?
A, 5 metai
277. Smagumas
– Man darželyje taip smagu, kad galiu ne tik plaukus nusiplėšti, bet ir galvą…
A, 5 metai
276. Pirmas ir paskutinis
Septynmečio diskusija su tėčiu važiuojant mašinoje.
D: – Ar galėsiu šiandien prie kompiuterio?
T: – Ne, šiandien A žaidžia.
D: – O rytoj?
T: – O rytoj žais brolis J.
D: – Ne, nu!!!! Ir vėl aš paskutinis!!!!
T: – Na nebūtinai, jei iš kitos pusės pažiūrėsi, būsi pirmas.
Kokias 5 minutes vyksta ginčas apie pirmo ir paskutinio statusus. Tuomet D pareiškia:
– Be pirmo nebūtų ir paskutinio… O pirmas gali būti paskutinis…
P. S. Paaiškinimas: jei tas pirmas, pavyzdžiui tėra vienas vienintelis…
D, 7 metai
275. Pasakos reziumė
Perskaitau vaikams pasaką – tokią, kokią jie patys atsivertė knygoje. Apie slibiną, kuris ryja skaisčias mergeles, į jo nelaisvę patekusią caraitę ir vienintelį ją galintį iš slibino nelaisvės išgelbėti Nikitą Odminį iš Kijevo. Pasakos pabaigoje slibinas pasiūlo Nikitai pasidalinti žemę per pusę, o bedalinant vandenyną Nikita vis tik klasta nužudo slibiną.
Septynmetis D nuoširdžiai nustemba:
– Nesuprantu. O tai kam reikėjo tą slibiną žudyti, jeigu susitarė. Galėjo palikti gyvą… Kažkoks putiniškas stilius…
D, 7 metai
274. Kai ieškai ir nerandi…
– D, na kam gi tu keliesi taip anksti, juk sergi ir į mokyklą negali eiti… Pamiegotum dar.
– Mama, suprask. Čia lygiai tas pats, kaip su Lego detalėmis – kai tau jų labai reikia ir ieškai, tai nerandi, o kai neieškai arba ieškai kitokių, atsiranda pačios, – išaiškina septynmetis.
D, 7 metai
273. Apsigavimas
Rytas. Žadinu pirmoką D į mokyklą. O jis pusiau miegodamas šypsosi ir sako:
– Na ir apsigavau, galvojau, kad šiandien Kalėdos…
D, 7 metai
272. Rankų stiprinimas
– Mama, bet kaip gerai, kad dabar ruduo. Visi gali eiti į darželius, mokyklas, gimnazijas, darbus… Visi gali stiprinti savo rankas. Pavyzdžiui, ką nors nupiešia ir pastiprina savo ranką…
Penkiamečio A rytinis monologas pakeliui į darželį.
A, 5 metai
271. Pabėgėliai
Pasaulio aktualijos vaikų akimis. Septynmetis D žiūrėdamas į surikiuotus LEGO žmogeliukus nutaria, kad čia yra pabėgėliai…
D, 7 metai
270. Limpakojų kosmosas
– Mama, aš šiandien miegosiu su Tavimi. Aš labai noriu. Per vidurį atsigulsiu. Nu prašau… Man baisu – aš prisiminiau tokį baisų sapną apie voratinklius ir man dabar labai baisu.
– Pasistenk galvoti apie ką nors gražaus. Prisimink gražius sapnus arba pagalvok, kur norėtum nukeliauti kitą vasarą…
– Aš noriu nukeliauti į Rimi ir nusipirkti limpakojų kosminį laivą!
Va taip va paprastai, pasirodo, galima kompensuoti vasaros kelionių troškulį – tiesiog keliauji į Rimi… O ten jau visas limpakojų kosmosas…
A, 5 metai
269. Kosmosas
– Mama, aš niekaip negaliu įsivaizduoti, kaip viskas buvo, kai dar nebuvo Žemės. Ir net kai viso kosmoso nebuvo… Kas ten buvo? Juoda ar balta? Aš niekaip negaliu įsivaizduoti tos spalvos… Ir joks žmogus niekada nesugebės jos įsivaizduoti, kad ir kaip norėtų…
D, 7 metai
268. Klausimėliai
– Mama, o kas duoda bulves? Koks gyvūnas? O tai ir kukurūzai užauga? O kas duoda žirnius? O tai kai nužudai kiaulę, gauni kiaulienos? O karvės – tai žinau – tos juodos ir rudos duoda odos ir maisto, o tos juodos su baltu tai duoda pieno. O kosmose yra banditų? Ar tu galėsi parodyti man banditą, kai pamatysi? O ufonautai skraido su raketomis? Aš labai norėčiau, kad mes visi su raketa nuskristume į mėnulį… O kiek kainuoja raketa? Žinau! Mes nuvažiuosim prie jūros, pasiimsim meškerę ir sugausim aukso. Tada nusipirksim raketą ir skrisim į kosmosą!
A, 5 metai
267. Pirmieji žmonės
– Mama, bet patys pirmieji du pasaulio žmonės pirmą kartą pamatę vienas kitą turėjo labai išsigąsti, – svarsto septynmetis D. – Bet jie ir kalbėti dar turbūt nemokėjo! Gal tik garsus “a“, “i“, “u“ mokėjo ištarti… Gaila, bet šiais laikais jau nebeišeina sugalvoti naujų raidžių… Viskas jau sugalvota – kokį garsą beištarčiau, jis susidaro iš jau žinomų raidžių!
D, 7 metai
266. Milžinas ir mėnulis
– Mama, o senovėje buvo gėlių? Negali būti! Jos visai ne senoviškos! O jeigu milžinas didesnis už dangų ateitų į mūsų gyvenimą, ar jis pasiimtų mėnulį? Ir išvis – aš jau kokią pusę gyvenimo nėjau į darželį… Aš dar noriu neatsiminti vieno savo sapno, nes jis labai juokingas!
Toks štai minčių kratinėlis nuo pusryčių stalo…
A, 5 metai
265. Indiana Džouns vs mama
Penkiametis A, prisitrynęs prie vyresnių brolių chebros, žiūri Indianą Džounsą. Po eilinio Džounso triuko, A pareiškia:
– Mama, bet tas Indiana ir už tave kietesnis!
A, 5 metai
264. Žodinga pasaka
Vakaras. Pasakų metas. Iš lentynos ištraukiu eiliuotą Martyno Vainilaičio pasaką. Penkerių A pamatęs ima protestuoti:
– Neeee, tik ne šitą! Ji labai graži. Ji man per graži! Per graži, nes labai žodinga! O aš gi – vyras!
Ir nesvarbu, kad vaikui gražu, bet kažkokie išoriniai demonai jam jau sako, kas turėtų būti tinkama, o kas ne… Ir kai paskaitę pasakoje randame ir žirgus, ir kardus, ir nuotykį, protestas tampa mieguista palaima ir beklausant vis sunkėjanti galvelė panyra kartu su pasakos nykštuku į minkštą miego samaną…
A, 5 metai
263. Giminės
Bet juk visas pasaulis, visos šalys yra giminės! Taigi kažkada visi atsirado iš vieno ar dviejų žmonių!
D, 7 metai
262. Kur mes?
Važiuojame greitkeliu. Penkerių A skaito visus pavadinimus pakelėse: kaimų, gyvenviečių, įvairių nuorodų. Kažkuriuo momentu klausia:
– Ar mes dabar Žuvoj?
Susižvalgom, nes nesuprantam. Vėliau suvokiam, kad tai geltonas ryškus stendas su užrašais: žuvo, sužeista…
A, 5 metai
261. Virsmas
Laikas nuo laiko ateitis virsta praeitimi.
D, 7 metai
260. Bilietas į Čekiją
Aš visą laiką galvojau, kad čekis – tai bilietas į Čekiją.
D, 7 metai
259. Parodyti neturėjimą
– Mama, nupirk man ką nors. Nu prašau! Aš labai noriu! Nu ką nors… Ar galėsi? Prašau, prašau… nu nupirk!
– A, aš neturiu dabar pinigų.
– Nu taigi turi ten visokių kortelių!
– Sakau, kad neturiu pinigų nereikalingiems daiktams, kurių tau visai nereikia.
– Na gerai, tai parodyk man! Parodyk savo neturėjimą!
Veiksmas ir pokalbis vyko degalinėje su penkiamečiu A.
A, 5 metai
258. Griežti šunys
– Visi šunys gyvenime yra labai griežti. Nes jie smarkiai loja. O katinai tai visai negriežti, jie nemoka loti, jie tik kniaukia.
A, 5 metai
257. Prezidentė
– Mama, bet kodėl visi žino prezidentės vardą? – klausia septynerių D.
– Tai turbūt dėl to, kad ji, prezidentė – svarbiausias šalies žmogus.
Tuomet D nusprendžia pasitikrinti ir klausia penkerių metų brolio:
– A, ar tu žinai, kas yra prezidentė?
– Taip! Mama! – užtikrintai rėžia A.
– A, aš klausiu, koks prezidentės vardas?! – nenustygsta D.
– Taigi – Ernesta! – nepasiduoda A.
Tai va, kai pagalvoji – niekada negali žinoti, kam esi prezidentas…
A, 5 metai; D, 7 metai
256. Burnos akiniai
– Mama, o tu dažniau šventei savo gimtadienius negu aš? Tai kaip tu taip greitai užaugai? Sese, tu sese… Aš galvoju, kad jei tu būtum sesė, tai labiau mane mylėtum… Mhm, aš labai norėčiau paskęsti tam vandenyne. Nu taip, panardyti! Bet kaip taip galima nekvėpuoti po vandeniu? Aaaa, tai man reikia burnos akinių!
A, 5 metai
255. Pagimdyk mane iš naujo!
– Mama, aš taip norėčiau, kad tu mane pagimdytum iš naujo! Aš tiesiog norėčiau dar kartą būti keturmetis! – porina penkerių A. Paskui prisimena prieš dvi dienas matytą mažytį pasiklydusį ežiuką ir ima fantazuoti:
– Bet koks man gražus buvo tas ežiukas!!! Kaip aš norėčiau jį turėti. Užrakinčiau į narvelį, duočiau pašteto, savaitpinigių, uždėčiau karūną ir jis būtų tikras fainuolis!
A, 5 metai
254. Kalėjimas
– Mama, o tu atsimeni, kaip aš kažkada parduotuvėj nuverčiau stogelį nuo hamako? Tu sakei, kad pardavėja viską mato per savo kameras. Tai aš tada labai išsigandau, kad jus su tėte pasodins į kalėjimą. Bet žinok, jei būtų jus sodinę į kalėjimą, aš sėsčiau kartu su jumis. O kas mes tada būtume – kaliniai? Aš nežinau, kas tas kalėjimas… Mes ten gal nusivežtume maistų visokių, pimpačkiuką ir būtume…
A, 5 metai
253. Aš ne tavo!
– Mama, ir iš viso! Aš esu ne tavo! Aš esu močiutės! Mane pagimdė močiutė! O tai kada tu, mama, mane pagimdei? Kai buvai maža?
A, 5 metai
252. O iš kur? O iš ko?
– Mama, o iš kur atsiranda vanduo ne upelyje, bet krane? O iš ko pagamina popierių? O kaip padarė tuos minkštus mano šuniukus? O iš ko padarytos sienos? O kai pastato sienas, tai numiršta tie žmonės? Nes taigi toks sunkus darbas… Gali plyta ant rankos užkristi.
A, 5 metai
251. Varlių daiktai
Plaukiame upe baidarėmis. Penkerių A pamato geltonas lelijas su jų plačiaisiais lapais ir džiaugsmingai sušunka:
– O, žiūrėkit! Čia tie varlių daiktai!
O irklus užvadino irgi savaip: irkluočiais.
A, 5 metai
250. Baronkas plėšau
Penkerių A guli lovoje ir sukišęs pirštus į savo ševeliūrą monotoniškai ją kedena į viršų. Bandau paglostyti, o jis griežtai rėžia:
– Neliesk mano plaukų! Aš čia baronkas plėšau!
Tiesą sakant, pradžioje niekaip nesupratau, ką tai reiškia… Vėliau paaiškėjo… Baronkų plėšymas – tai kai būna sulipę plaukai, o tu įkiši pirštus ir bandai juos atskirti…
Po kiek laiko jis ima džiaugtis savo nauju dantų šepetėliu:
– Bet kaip gerai, kad mano šepetėlis neišsiskėtęs iki sausumo…
A, 5 metai
249. Brazilas
– Mama, o mes tik lietuviai esame?
– Na taip. O kuo tu norėtum dar būti?
– Brazilu! Nes man patinka braziliški riešutai!
A, 5 metai
248. Direktoriškas kvapas
– Mama, bet kaip gerai tavo kabinete kvepėjo! Toks labai geras kvapas. Na, toks direktoriškas, kabinetiškas.
A, 5 metai
247. Šiluma neįjungta
– Mama, aš nesuprantu – jau vasara, bet niekas lauke šilumos neįjungia! Pati saulė savęs neįjungia!
A, 5 m
246. Suprakaitavę smegenys
– Bet man atrodo, kad smegenys turėtų labai suprakaituoti. Juk jos kas sekundę, ne, dar greičiau galvoja naujas ir naujas mintis.
D, 7-ųjų metų išvakarės
ČIA DABAR 