Pasaulio aktualijos vaikų akimis. Septynmetis D žiūrėdamas į surikiuotus LEGO žmogeliukus nutaria, kad čia yra pabėgėliai…
D, 7 metai
270. Limpakojų kosmosas
– Mama, aš šiandien miegosiu su Tavimi. Aš labai noriu. Per vidurį atsigulsiu. Nu prašau… Man baisu – aš prisiminiau tokį baisų sapną apie voratinklius ir man dabar labai baisu.
– Pasistenk galvoti apie ką nors gražaus. Prisimink gražius sapnus arba pagalvok, kur norėtum nukeliauti kitą vasarą…
– Aš noriu nukeliauti į Rimi ir nusipirkti limpakojų kosminį laivą!
Va taip va paprastai, pasirodo, galima kompensuoti vasaros kelionių troškulį – tiesiog keliauji į Rimi… O ten jau visas limpakojų kosmosas…
A, 5 metai
269. Kosmosas
– Mama, aš niekaip negaliu įsivaizduoti, kaip viskas buvo, kai dar nebuvo Žemės. Ir net kai viso kosmoso nebuvo… Kas ten buvo? Juoda ar balta? Aš niekaip negaliu įsivaizduoti tos spalvos… Ir joks žmogus niekada nesugebės jos įsivaizduoti, kad ir kaip norėtų…
D, 7 metai
268. Klausimėliai
– Mama, o kas duoda bulves? Koks gyvūnas? O tai ir kukurūzai užauga? O kas duoda žirnius? O tai kai nužudai kiaulę, gauni kiaulienos? O karvės – tai žinau – tos juodos ir rudos duoda odos ir maisto, o tos juodos su baltu tai duoda pieno. O kosmose yra banditų? Ar tu galėsi parodyti man banditą, kai pamatysi? O ufonautai skraido su raketomis? Aš labai norėčiau, kad mes visi su raketa nuskristume į mėnulį… O kiek kainuoja raketa? Žinau! Mes nuvažiuosim prie jūros, pasiimsim meškerę ir sugausim aukso. Tada nusipirksim raketą ir skrisim į kosmosą!
A, 5 metai
267. Pirmieji žmonės
– Mama, bet patys pirmieji du pasaulio žmonės pirmą kartą pamatę vienas kitą turėjo labai išsigąsti, – svarsto septynmetis D. – Bet jie ir kalbėti dar turbūt nemokėjo! Gal tik garsus “a“, “i“, “u“ mokėjo ištarti… Gaila, bet šiais laikais jau nebeišeina sugalvoti naujų raidžių… Viskas jau sugalvota – kokį garsą beištarčiau, jis susidaro iš jau žinomų raidžių!
D, 7 metai
266. Milžinas ir mėnulis
– Mama, o senovėje buvo gėlių? Negali būti! Jos visai ne senoviškos! O jeigu milžinas didesnis už dangų ateitų į mūsų gyvenimą, ar jis pasiimtų mėnulį? Ir išvis – aš jau kokią pusę gyvenimo nėjau į darželį… Aš dar noriu neatsiminti vieno savo sapno, nes jis labai juokingas!
Toks štai minčių kratinėlis nuo pusryčių stalo…
A, 5 metai
265. Indiana Džouns vs mama
Penkiametis A, prisitrynęs prie vyresnių brolių chebros, žiūri Indianą Džounsą. Po eilinio Džounso triuko, A pareiškia:
– Mama, bet tas Indiana ir už tave kietesnis!
A, 5 metai
264. Žodinga pasaka
Vakaras. Pasakų metas. Iš lentynos ištraukiu eiliuotą Martyno Vainilaičio pasaką. Penkerių A pamatęs ima protestuoti:
– Neeee, tik ne šitą! Ji labai graži. Ji man per graži! Per graži, nes labai žodinga! O aš gi – vyras!
Ir nesvarbu, kad vaikui gražu, bet kažkokie išoriniai demonai jam jau sako, kas turėtų būti tinkama, o kas ne… Ir kai paskaitę pasakoje randame ir žirgus, ir kardus, ir nuotykį, protestas tampa mieguista palaima ir beklausant vis sunkėjanti galvelė panyra kartu su pasakos nykštuku į minkštą miego samaną…
A, 5 metai
263. Giminės
Bet juk visas pasaulis, visos šalys yra giminės! Taigi kažkada visi atsirado iš vieno ar dviejų žmonių!
D, 7 metai
262. Kur mes?
Važiuojame greitkeliu. Penkerių A skaito visus pavadinimus pakelėse: kaimų, gyvenviečių, įvairių nuorodų. Kažkuriuo momentu klausia:
– Ar mes dabar Žuvoj?
Susižvalgom, nes nesuprantam. Vėliau suvokiam, kad tai geltonas ryškus stendas su užrašais: žuvo, sužeista…
A, 5 metai
261. Virsmas
Laikas nuo laiko ateitis virsta praeitimi.
D, 7 metai
260. Bilietas į Čekiją
Aš visą laiką galvojau, kad čekis – tai bilietas į Čekiją.
D, 7 metai
259. Parodyti neturėjimą
– Mama, nupirk man ką nors. Nu prašau! Aš labai noriu! Nu ką nors… Ar galėsi? Prašau, prašau… nu nupirk!
– A, aš neturiu dabar pinigų.
– Nu taigi turi ten visokių kortelių!
– Sakau, kad neturiu pinigų nereikalingiems daiktams, kurių tau visai nereikia.
– Na gerai, tai parodyk man! Parodyk savo neturėjimą!
Veiksmas ir pokalbis vyko degalinėje su penkiamečiu A.
A, 5 metai
258. Griežti šunys
– Visi šunys gyvenime yra labai griežti. Nes jie smarkiai loja. O katinai tai visai negriežti, jie nemoka loti, jie tik kniaukia.
A, 5 metai
257. Prezidentė
– Mama, bet kodėl visi žino prezidentės vardą? – klausia septynerių D.
– Tai turbūt dėl to, kad ji, prezidentė – svarbiausias šalies žmogus.
Tuomet D nusprendžia pasitikrinti ir klausia penkerių metų brolio:
– A, ar tu žinai, kas yra prezidentė?
– Taip! Mama! – užtikrintai rėžia A.
– A, aš klausiu, koks prezidentės vardas?! – nenustygsta D.
– Taigi – Ernesta! – nepasiduoda A.
Tai va, kai pagalvoji – niekada negali žinoti, kam esi prezidentas…
A, 5 metai; D, 7 metai
256. Burnos akiniai
– Mama, o tu dažniau šventei savo gimtadienius negu aš? Tai kaip tu taip greitai užaugai? Sese, tu sese… Aš galvoju, kad jei tu būtum sesė, tai labiau mane mylėtum… Mhm, aš labai norėčiau paskęsti tam vandenyne. Nu taip, panardyti! Bet kaip taip galima nekvėpuoti po vandeniu? Aaaa, tai man reikia burnos akinių!
A, 5 metai
255. Pagimdyk mane iš naujo!
– Mama, aš taip norėčiau, kad tu mane pagimdytum iš naujo! Aš tiesiog norėčiau dar kartą būti keturmetis! – porina penkerių A. Paskui prisimena prieš dvi dienas matytą mažytį pasiklydusį ežiuką ir ima fantazuoti:
– Bet koks man gražus buvo tas ežiukas!!! Kaip aš norėčiau jį turėti. Užrakinčiau į narvelį, duočiau pašteto, savaitpinigių, uždėčiau karūną ir jis būtų tikras fainuolis!
A, 5 metai
254. Kalėjimas
– Mama, o tu atsimeni, kaip aš kažkada parduotuvėj nuverčiau stogelį nuo hamako? Tu sakei, kad pardavėja viską mato per savo kameras. Tai aš tada labai išsigandau, kad jus su tėte pasodins į kalėjimą. Bet žinok, jei būtų jus sodinę į kalėjimą, aš sėsčiau kartu su jumis. O kas mes tada būtume – kaliniai? Aš nežinau, kas tas kalėjimas… Mes ten gal nusivežtume maistų visokių, pimpačkiuką ir būtume…
A, 5 metai
253. Aš ne tavo!
– Mama, ir iš viso! Aš esu ne tavo! Aš esu močiutės! Mane pagimdė močiutė! O tai kada tu, mama, mane pagimdei? Kai buvai maža?
A, 5 metai
252. O iš kur? O iš ko?
– Mama, o iš kur atsiranda vanduo ne upelyje, bet krane? O iš ko pagamina popierių? O kaip padarė tuos minkštus mano šuniukus? O iš ko padarytos sienos? O kai pastato sienas, tai numiršta tie žmonės? Nes taigi toks sunkus darbas… Gali plyta ant rankos užkristi.
A, 5 metai
251. Varlių daiktai
Plaukiame upe baidarėmis. Penkerių A pamato geltonas lelijas su jų plačiaisiais lapais ir džiaugsmingai sušunka:
– O, žiūrėkit! Čia tie varlių daiktai!
O irklus užvadino irgi savaip: irkluočiais.
A, 5 metai
250. Baronkas plėšau
Penkerių A guli lovoje ir sukišęs pirštus į savo ševeliūrą monotoniškai ją kedena į viršų. Bandau paglostyti, o jis griežtai rėžia:
– Neliesk mano plaukų! Aš čia baronkas plėšau!
Tiesą sakant, pradžioje niekaip nesupratau, ką tai reiškia… Vėliau paaiškėjo… Baronkų plėšymas – tai kai būna sulipę plaukai, o tu įkiši pirštus ir bandai juos atskirti…
Po kiek laiko jis ima džiaugtis savo nauju dantų šepetėliu:
– Bet kaip gerai, kad mano šepetėlis neišsiskėtęs iki sausumo…
A, 5 metai
249. Brazilas
– Mama, o mes tik lietuviai esame?
– Na taip. O kuo tu norėtum dar būti?
– Brazilu! Nes man patinka braziliški riešutai!
A, 5 metai
248. Direktoriškas kvapas
– Mama, bet kaip gerai tavo kabinete kvepėjo! Toks labai geras kvapas. Na, toks direktoriškas, kabinetiškas.
A, 5 metai
247. Šiluma neįjungta
– Mama, aš nesuprantu – jau vasara, bet niekas lauke šilumos neįjungia! Pati saulė savęs neįjungia!
A, 5 m
246. Suprakaitavę smegenys
– Bet man atrodo, kad smegenys turėtų labai suprakaituoti. Juk jos kas sekundę, ne, dar greičiau galvoja naujas ir naujas mintis.
D, 7-ųjų metų išvakarės
245. Vienas ir tūkstantis
– Mama, atspėk mįslę! Kas yra vienas ir tūkstantis?
– Tai gal tūkstantis vienas?
– Ne, tai vienas žmogus ir tūkstantis jo minčių!
D, 7 gimtadienio išvakarės
244. Smegenys tyčiojasi
– Bet mano smegenys tyčiojasi iš manęs! Jos per miegus prisigalvoja visokių minčių. Kartais aš staigiai pabundu, pašoku ir turiu pasakyti “Aš gyvas!!!“. O kažkada, kai sirgau angina ir gulėjau lovoje, man atrodė, kad esu “Minecraft“ gyvenime, bet paskui supratau, kad čia mano kambarys.
D, 6 metai
243. Gyvi robotai
– Bet kodėl man atrodo, kad jūs su tėte vaikystėje visai neaugot? Jus tiesiog Dievas tokius didelius iškart sukūrė. Tokius kaip robotus, tik padarė gyvus: suteikė žmogaus organizmą, kūną. Ir tada mus, vaikus, iš dangaus išlydėjo pas jus. Ir dar aš kartais galvoju, kodėl ne aš esu tėtis…
D, 6 metai
242. Pasaka apie zuikį ir šuniuką
Penkerių A seka pasaką:
– Kartą gyveno zuikis ir šuniukas. Ir išėjo zuikis medžioti žuvelių. Pagavo penkias ir parnešė šuniukui. Laukė laukė, džiovino džiovino, bet žuvelės tik surūgo. Tada išmetė tas surūgusias žuves atgal varlėms. Ir ėmė medžioti naujų. Paskui prie upės sutiko kiaulę su karve. Davė kiaulė ir karvė zuikiui gėlių. Zuikis nunešė jas šuniukui ir paskui linksmai gyveno.
O liūtas su tigru buvo blogiečiai ir išropojo ieškoti vorų. Ir taip nuropojo į zuikio puikio ir šuniuko namą. Liūtas su tigru nusėlino, paėmė raktą ir atrakino jų namą, jų namo duris ir įėjo į vidų. Iš viršaus, iš po lovos pasiėmė kardą. Ir paskui su tuo bronziniu kardu visi kariavo. Karalius zuikis – su auksiniu kardu. Ir kariavo – nužudė net liūtą su tigru. Karalius zuikis turėjo daug aukso, ledų. Šuniukas juos vaišino, kad gerai kovėsi su liūtu ir tigru. O paskui nusipirko daug druskos ir vandens. Ir kad puolė apipilti zuikis druska liūtą ir tigrą, o tada kad puolė vandeniu apipilti šuniukas! Ir nuo to krioklio net skylė pasidarė. Ir kad puolė tada vanduo į skylę, tai net į žemę subiro…
Šuniukas tas labai mėgo čiulpti kaulą, o zuikis – graužti morką, kopūsto lapą, žolytes visokias… Kartą šuniukas ir zuikis prisipirko gerų rūbų, tarkim šuniukui tokį rankšluostėlį ant nugaros. O zuikis liko žiemai šaltas. Bet jam visai nebuvo šalta, nes jis gi – laukinis žvėris.
Kartą ėjo šuniukas su zuikiu ir sutiko varlę. Varlė užšokdino juos ant aukštos eglės. Ir tada jie pamatė, kad ten yra auksas. Puolė jie šokti nuo tos eglės. Varlė nušoko pirma, antras zuikis, o trečias – šuniukas. Visi puolė tiesiai į aukso dėžę. Visi dėžėj išdykavo, išdykavo bet paskui atėjo blogiečiai. Puolė tą dėžę, vartėsi, išbiro auksas ir nuskriejo į zuikio puikio namą…
A, 5 metai
241. Tai kaip stovėt?
– A, nestovėk taip atkišęs pilvo!
– Tai kaip man stovėt??? Aš negaliu visą laiką būti suspaudęs pilvo! Aš noriu jį laikyti stačią ir išsipūtusį! Ir išvis – kodėl taip greitai praeina diena? Aš labai nemėgstu sekmadienio nakties, nes ji tokia trumpa – atsikeli ir reikia eiti į darželį! – porina penkerių A.
A, 5 metai
240. Šimtas metų
– Jeigu man leistų pasirinkti, kiek metų gyventi: ar šimtą dvidešimt, ar šimtą penkiolika, ar šimtą devyniolika, aš pasirinkčiau šimtą metų. Nes kaip aš gyvenčiau su sulinkusiomis kojomis, ką veikčiau…
D, 6 metai
239. Visas patenkintas
– Oooo, čia mano darželio draugė! – šaukia penkerių A, iškišęs galvą per automobilio langą. – Aš esu visas patenkintas, kad pamačiau tą darželio mergaitę. Esu taip patenkintas, kad net nesigirdi batų garso… O kai rytoj vėl nueisiu į darželį, mergaitei X pasakysiu, kad mes su broliu esame basučių dvyniai (nes tokios pat brolių basutės). O mergaitei Y pasakysiu, kad Kubilius – tai ministras pirmininkas…
A, 5 metai
238. Kai tavęs jau nebus
– Mama, kai tavęs jau nebus – nei veido, nei kaulo, nei dėmės, aš tavęs labai pasiilgsiu. Nes tu tada mirsi, ar ką? O kas pirmas išsinešdina iš pilvo, kai gimsta vaikas – ar plaukai, ar galva?
A, 5 metai
237. Kvepia kaip bimbalas
– Koks čia kvapas??? Kvepia kaip rūkas! Ne, kaip bimbalas! O bimbalas kvepia kaip kiaušinis su trimis papais! – konstatuoja penkerių A.
Man fantazija neneša į ką šitas kvapas galėtų būti panašus, bet tebūnie, nes prisiminęs, kad rytoj į darželį nešis naujas basutes, išaiškino, kad labai džiaugiasi, kad jos “naujos ir neparūgusios“.
A, 5 metai
236. Grybas
Penkerių A sėdi automobilyje. Važiuojame. Kamštis. Niekas nejuda. A sunerimsta:
– Man atrodo, kad tas grybas priekyje čia augti susiruošė!
A, 5 metai
235. Kodėl paskandinot?
Penkerių A žiūri į nuotrauką, kurioje baseino vandenyje sumirkusi visa šeima, tik jo nėra. Žiūri, žiūri ir sako:
– O tai kodėl jūs mane paskandinot?
A, 5 metai
234. Gražios akys
– Mama, o kodėl mamos tokios geros?
– Nežinau, gal tu man gali pasakyti?
– Gal dėl to, kad jos gimdo vaikus ir dar jų tokios gražios akys…
A, 5 metai
233. Normalus
– Mama, o kur patenka vanduo, kai mes jo atsigeriame? Aš galvoju, kad į kojas. Jis kaip koks krioklys ten suteka!
– O koks ten šviečiantis bokštas? – klausia A po kiek laiķo, pribėgęs prie lango ir pamatęs didžiulį prožektorių. – Aš norėčiau prie jo nukeliauti. Galėtų mus koks erelis ten nuskraidinti…
O atsigulęs lovoje taria:
– Aš esu visai nelaimingas. Nes esu labai pavargęs ir negaliu užmigti. Paglostyk nugarą. Aha, jau normalus jaučiuosi. Jau jau jau…
A, 5 metai
232. Danties vagystė
Šešerių D iškrito dantukas. Ką ten iškrito – išsilupo ant plauko kabantį… D visas laimingas – eis pas draugą į gimtadienį, turės daugiau pinigų dovanai, nes pelytė atneš po pagalve eurą mainais už dantuką. Kol jis taip svajojo, iš pasalų pribėgo penkerių A, kuriam dar dantys nekrenta, čiupo už brolio danties ir nunešęs grūda po savo pagalve. Juk pelytė nelįs į burną tikrinti, ar dantukas tikrai iš tos burnos…
A, 5 metai; D, 6 metai
ČIA DABAR 