Kartą gyveno pikta ragana. Ji buvo spuoguota, turėjo ilgą nosį, vilkėjo apdriskusius skarmalus, o ant galvos buvo užsidėjusi sulūžusią skrybėlę. Ragana buvo piktesnė net už patį velnią. Žiežula neapkentė pasaulio ir kiekvieną kartą stengėsi jį sunaikinti. Bet pikčiurnai vis nesisekė. Ji bandė pasaulį susprogdinti, bet žmonės tam užkirto kelią. Mėgino ragana užtvindyti žemę baisiais potvyniais, bet ir vėl jai nepavyko. Norėjo viską paversti į smulkiausių pilkų dulkių debesis, tačiau ir tąkart jos sumanymas nuėjo šuniui ant uodegos.
Kol ragana, surezgusi pikčiausių darbų planą, miegodavo savo lindynėje, apsiklojusi tankiu voratinkliu – gerųjų žmonių sekliai, padedami gyvūnų, medžių ir augalų, viską sužinodavo… Ko ji ten būtų prikrėtusi, tai sunku ir įsivaizduoti, o ir ne viską pats gerai bepamenu. Žinau tik tiek, kad nuo vieno įvykio jos pikti darbeliai liovėsi visiems laikams.
Visi puikiai žinojo, kad toji žiežula yra nenuspėjama – ką ji dar gali padaryti, nė pats Dievas nežino. Žmonės sutarė apsupti piktosios raganos trobą ir padaryti galą jos niekšybėms. Jie apsiginklavo visais ginklais, kokius tik turėjo ir susirinko prie miesto vartų. Pulkas kovotojų jau ruošėsi išžygiuoti. O ragana kaip tik tuo metu žiūrėjo į savajį burtų rutulį, kur staiga, jos dideliam įsiūčiui, išvydo – žmogiūkščiai jau trepsi link jos namuko.
Ragana suprato – tikrai neįveiks tokio būrio priešų, nes ir savo stebuklingo nuodingo viralo, galinčio sunaikinti visa, kas gyva, nespėjo išsivirti . Pikčiurna vis galvojo ir galvojo – kaip čia jai išsigelbėjus, ką čia dabar padarius… Išėjo laukan paklausyti, ar dar priešų atidundant nesigirdi.
Staiga prieš akis liuoktelėjo kiškis. Ragana sumetė – ji pasivers kiškiu ir pabėgs į miško glūdumą. Ten tai jau tikrai niekas jos neras. O miške tuo metu kaip tik medžiojo medžiotojai. Jie pamatė pro šalį strikinėjant kiškį. Pagalvojo – nušaus jį, parsineš ir skaniai suvalgys. Taigi, po kelių akimirkų, kiškis buvo pašautas, parneštas ir skaniai suvalgytas. Turbūt supratot, kad tas kiškis ir buvo piktoji ragana.
Žmonės, kurie apsupo žiežulos trobą, nieko ten neberado. Jie ir pamanė, kad išnešė išsigandusi piktoji kudašių už devynių jūrų, devynių marių. Miestelėnai grįžo namo ir ilgai bei laimingai gyveno be tos prakeiktos pikčiurnos.