Vakaras, važinėjam ir vaikštinėjam po vieną miestelį, norėdami jį išsamiau apžiūrėti. Vis sustojam prie kokio lentele pažymėto namo, liudijančio apie ten buvusius įvykius ar gyvenusius žmones. Vaikai jau kurį laiką nuobodžiauja, jaučiasi alkani ir ištroškę, nes diena buvo pilna veiksmo, o simbolinis su savimi pasiimto maisto paketėlis sudorotas jau labai seniai. Jokios kavinės ir parduotuvės nebedirba. Vaikai įjungia ironiją, siūlydami dar sustoti ir apžiūrėti… medį, nes dar ne visus apžiūrėjom.

Vėl pasigirsta zirzimas, kad “mes norim valgyti!“. Tėtis atšauna savo legendine fraze:

– Valgyt – ne šikt, galit pakentėt.

Tada iš automobilio galo pasigirsta:

– Bet juk valgyt ir šikt yra tam tikras “in ir jang“.

D, 13 metų.