– Viskas pasitvirtino – mes gyvename matricoje! Visur aplink matau mažus taškelius…
D, 8 metai
342. Konceptualizmas
Aštuonmetis D atneša baltą popieriaus lapą ir klausia:
– Gražiai nupiešiau?
Kiek laiko pažiūriu, nes nieko nematau, tada paklausiu, gal kitoje pusėje nupiešei… Jis šypsosi ir tvirtai sako, kad ne, ten nieko nėra. O tada paaiškina, kad baltas lapas, leidžia įsivaizduoti bet ką:
– Tu gali žiūrėti ir įsivaizduoti ką tik nori…
Panašu į Malevičiaus reinkarnaciją…
D, 8 metai
341. Apmąstymai
APMĄSTYMAS 1:
– Mama, o tau būna toks jausmas – kai perskaitai labai įdomią knygą, atrodo, kad jokia kita knyga jau daugiau nebebus tokia įdomi? Aš net pabaigą kelis kartus skaičiau… Bet kai netikėtai sužinai, kad netrukus bus išleista dar viena tos knygos dalis, tai toooooks džiaugsmas apima!
APMĄSTYMAS 2:
– Man labai nepatinka žmonės, kurie gamina arba parduoda daiktus tik dėl pinigų. Jie turėtų daryti gera žmonėms, bet iš tikrųjų parduoda nekokybiškus daiktus. Įsivaizduok – nusiperki daiktą, o jis sulūžta. Kaip žmonėms jaustis?
D, 8 metai
340. Tarnas
– Mama, ką darytum, jei dabar iš kur nors gautum 3000 Eur? – klausia aštuonmetis D.
Pradedu vardinti savo žemiškus norus ir svajones, bet jas staiga nutraukia šešiametis A:
– Aš tai duočiau kokiam nors savo draugui, kad man tarnautų.
Va taip va. Tiesiai šviesiai.
A, 6 metai; D, 8 metai
339. Kaip susikūrė kosmosas?
– Aš galvoju vis, kaip susikūrė kosmosas… O kas buvo prieš kosmosą? Niekaip negaliu įsivaizduoti… Gal viskas buvo juoda juoda? O gal viskas buvo absoliučiai balta? Ir tada kažkas atsitiko. Bet jei buvo juoda, tai negalėjo atsitikti. O jei balta, tai galėjo…
D, 8 metai
338. Viskas, ką gali įsivaizduoti, yra įmanoma…
Iš serijos “Viskas, ką gali įsivaizduoti, yra įmanoma…“. Taip sakė Pablas Pikasas. Po šio įvykio ir aš taip manau…
10 valanda vakaro. Dėliojamės paskutinius daiktus vyresnėliui į dainų šventę. Viskas vyksta neįtikėtinai ramiai, iš lėto, nes mažuosius brolius kaip tik ryte pasiėmė seneliai. Beliko įsidėti basutes. Pažiūrim įprastose vietose – kaip ir nėra. Tada žvilgsnio geografija prasiplečia tolėliau, bet vis dar ramiai paieškom mažiau tikėtinose vietose. Nėra! Niekur nėra! Pradedam ieškoti ten, kur jų, matyt, niekada nebuvo ir nebus. Lauke, po krūmais, gėlyne, automobilyje, po batutu, batų spintose, po lova, po foteliais, patikrinu skalbinių dėžę, savo kuprinę, dar kartą ir po to dar du kartus pereinu tomis pačiomis trajektorijomis. NĖRA! Tiesa, šmėkšteli įtartina mintis – viduriniojo basutės kažkodėl namie, nors jis pas senelius, bet apie tai nėra kada galvoti, nes vis dar ieškom didžiojo brolio basučių.
Tada pasigirsta pirmoji nedrąsi ir beveik neįmanoma praradusiojo apavą mintis – “pavogė…“. Taip, sakau, va ėmė ir pavogė. Nieko daugiau tik tavo basutes… Vis dar ieškom. Tada mano ausis pasiekia desperatiškas kikenimas ir antroji neįmanoma vyresnėlio versija – “Nu tai gal tas mūsų filosofas išsiblaškęs išvažiavo nepasižiūrėjęs ir apsiavęs mano basutes…“
Prieš akis išdygsta paliktos aštuonmečio basutės, bet versija atrodo neįmanoma – “Tu ką, tavo batų numeris 44, o jo 36. Kaip jis galėjo su tavo ližėm išvažiuoti?!!“ Ieškom toliau. Toliau vis dar nėra. Mintis apie antrą neįmanomą versiją vis labiau kasasi į smegenis. Skambinu močiutei. “Ką aš žinau, – sako, – jis atvažiavo su kažkokiom basutėm. Tokios didelės pasirodė, bet susiveržė. Gerai nemačiau, diedukas nuo mašinos parvedė… Tuoj pažiūrėsiu. Taip, 44 dydis, juodos basutės…“ Vos neišgriūnu iš juoko ir nesuvokimo, kaip vaikas gali eiti su aštuoniais dydžiais per didelėmis basutėmis ir galvoti, kad viskas čia kaip ir neblogai… O gal ir tikrai nieko blogo, kai imi mąstyti filosofiškai… Tėtis 11 valandą vakaro visai nefilosofiškai parveža basutes iš senelių.
Dainų šventei pasiruošėm…
Visada reikia patikrinti visas neįmanomas versijas!
D, 8 metai
337. Kalafiorai
Po neseniai Lietuvoje nuaidėjusio brangių, “auksinių“ kalafiorų bumo, virtuvėje plaunu tris kalafiorus. Prieina sūnus ir šmaikščiai nustemba:
– Mama! Žiediniai kopūstai?! Mes gal turtuoliai?
J, 14 metų
336. Blakstienos
– Mama, o pas vyrus irgi yra blakstienos?
– Na taip, be abejo.
– O tai kam vyrams blakstienos?
– Lygai tam, kam ir moterims…
– O galima padaryti, kad nebebūtų blakstienų?
– Na, kaip ir galima… O kodėl tu nori taip padaryti?
– Nes aš nenoriu būti panašus į moterį!
A, 6 metai
335. Žalias supratimas
– Mama, o kas yra žalias supratimas? O tai koks tada būna raudonas? Tai tuomet aš, močiutė, Skrybėlius ir dar kai kurie žmonės neturime žalio supratimo…
A, 6 metai
ČIA DABAR 