Vieną kartą gyveno TOKS ir TOKS. TOKS buvo smagus, o TOKS buvo liūdnas. TOKS Smagus buvo labai smagus, bėgiodavo po savo namučius, nors tai net nebuvo namučiai – greičiau lūšnelė – trobelė. Bet už tai jie turėjo didžiulį sklypą, jame gyveno ir būdavo visą dieną. Turėjo jie dar ir sklypelį daržovėms auginti. TOKS Liūdnas bimbinėdavo po namus ir kiemą, o TOKS Smagus bėgiodavo lauke, nes jam visai buvo neįdomu eiti į namus – trobelėje buvo taip liūdna ir taip negražu, nes TOKS ir TOKS buvo apsileidę, todėl jam labiau patiko gyventi lauke.
TOKS Liūdnas dažniausiai sėdėdavo ir žiūrėdavo į dangų, o TOKS Smagus žvilgelėdavo į jį, giliai atsidūsdavo ir sakydavo: „Tu geriau nežiūrėk į dangų, o eik pažaisti!”. TOKS Liūdnas tik atsidūsdavo ir sumurmėdavo: „Mmmmm, nenoriu…“. Tada TOKS Smagus bėgdavo sau ir sakydavo „Bet koks tas TOKS nelaimingas, reikia kažką daryti!”. Bet nors TOKS smagus ir sakydavo, kad reikia kažką daryti, iš tiesų taip nieko ir nedarė. Tiesiog pasakydavo ir tiek.
Dar TOKS ir TOKS turėjo tokį dalyką. Savo kiemo gale jie turėjo tokį mažą namelytį. Jie įeidavo į jį, o ten buvo tokie laiptai į kasyklą, kur jie kasė akmenis ir žemę. Jiems labai nesinorėjo iškasti aukso ir deimantų. O nesinorėjo, nes jie buvo visiškai kitokie žmonės. Galima sakyti, jei net ir nebuvo žmonės. Jų veidai buvo šviesiai pilki ir su kitokiomis ausimis. Jei gimdavo du, tai vienas būdavo TOKS smagus, o kitas TOKS Liūdnas. O jei gimdavo trys, tai vienas būdavo TOKS smagus, kitas TOKS Liūdnas, o trečias TOKS pusiau Smagus, pusiau Liūdnas. O keturi negimdavo, nes kaip sakydavo TOKS Smagus – “tai neįmanoma”. Arba jis dar sakydavo, kad visos mamos tiesiog nenori keturių TOKIŲ…
Vieną kartą jie išėjo grybauti. Liūdnas šiek tiek atsiliko nuo Smagaus. TOKS Smagus vis bėgiodavo ir grįždavo. O TOKS Liūdnas atsidusęs sumurmėdavo: “Ko tu bėgioji, lakstydamas vis tiek nerasi grybų, reika atidžiai viską apžvelgt…“. Ir tada jie pamatė grybą. Tiesa, jie neskyrė raudonų ir baltų spalvų, o tas grybas buvo musmirė. Bet jie suprato, kad tai musmirė ir nepasiėmė jos, tik atsipjovė gabalėlį musėms nubaidyti, nes ten gyveno labai daug musių.
Ėjo jie toliau ir rado didžiulį baravyką. Bet, kaip pasakė giliai atsidusęs TOKS Liūdnas: „Negalim jo imti – sukirmijęs…“. Tai ištarė labai liūdnai.
Reikia pastebėti, kad TOKS ir TOKS buvo labai geri draugai. Ne broliai, bet pusiau draugai, pusiau broliai. Ėjo jie toliau nesustodami kokias dvi valandas, bet nerado nei vieno grybo, tik tą musmirę, kur atsipjovė. Ir pagaliau jie rado baravyką, nusipjovė ir įsidėjo į savo pintinę. Baravykai ten augo tokie didžiuliai didžiuliai, gal paveikslo dydžio – kad užtektų pavalgyti. O pintinė irgi buvo didelė. Nors jiems ir nepatiko kai kurie žmonių daiktai, buvo daiktų, kuriais jie žavėjosi.
Taip eidami su vienu grybu pintinėje, rado vieną tokį keistą dalyką – ant kelio išėjusį kačiuką. Jie labai mėgo kačiukus. Jie įsidėjo kačiuką į pintinę ir parsinešė. Nors… Ne, jie dar neparsinešė kačiuko. Jie kol kas renka grybus. Jie gali rasti daugiausiai du grybus, nes nešasi po vieną pintinę.
TOKS ir TOKS ėjo dar dvi valandas, gal netgi tris. Ir rado milžinišką grybą. Bet, deja, nežinojo jo rūšies – jis buvo geltonas. TOKS ir TOKS suprato, kad negalima imti grybo, jei nežinai jo rūšies. Nes kas bus, jei apsikrėsi? Ligoninė! Todėl to grybo ir nepasiėmė, kad nereikėtų gydytis.
Ėjo jie toliau dar kokias keturias valandas, kol pagaliau rado puikų puikų grybą. Visiškai puikų! Prie jo šliaužė tiek sliekų, kad juos norėjosi eiti ir trypti, kaip kokiame kompiuteriniame žaidime. Jie nusinešė milžinišką grybą ten kur švaru, supjaustė jį ir išsivirė sriubos. Tiesą sakant, TOKS ir TOKS suvalgė tik pusę grybo, nes jis buvo didžiulis, gal kokio metro. Nešėsi jie toliau tą pusę grybo dar ilgai, bet dabar mes ne apie tai…
Atėjo naktis. TOKS ir TOKS susiruošė miegoti. Jie kaip paprastai su šepečiu išsivalė dantis, išsiskalavo burnas putomis ir nusiprausė po dušu, kur ne vanduo pilasi, o lava. Juokauju, ne lava, o toks vanduo su druska. Sūdytas! Nusiprausę jie ėjo valgyti ir sukirto tą pusę grybo, kur liko nuo vakaro. Suvalgę jie išėjo iš namų, nors nei TOKS, nei TOKS nenorėjo eiti iš namų. Ir tada nutiko toks dalykas, kurį, TOKS Smagus pavadino stebuklu. Tiesa, aš nepasakiau, kad TOKS ir TOKS buvo pusiau žmonės, pusiau nežmonės. Pafantazuokit patys! Pagalvokit, kas gi jie galėtų būti! Aš galvoju, kad jie galėtų būti kaukai, bet aš nevadinsiu jų kaukais, nekreipkit į tai dėmesio ir vadinkite, kaip patys norite. Vadinkite kaukus savo vardais.
Ir tada, kaip sakė TOKS Smagus, atsitiko toks stebuklas. Pas juos atėjo kaukas, vardu NAUJOKS. TOKS ir TOKS priėmė NAUJOKĄ labai smagiai, ir šis pasakė,kad norėtų pas juo pasilikti, nes jam labai patinka jų namai. TOKS Smagus, sako: „Gerai, gali gyventi“. TOKS Liūdnas paklausė: „Bet ar tu nesugriausi mūsų namų?“ NAUJOKS pasiliko.
Ankstų rytą pabudęsTOKS Smagus atsikėlė ir ėmė iš džiaugsmo savo kambaryje šokinėti. Ir šūkauti, bet kad negirdėtų kiti: NAUJOKS! NAUJOKS! NAUJOKS! Kai baigė šūkauti ir šokinėti, nuėjo pusryčių. Ir pamatė, kad pusryčiai paruošti, nors TOKS Liūdnas ir NAUJOKS dar miega. Jis nesuprato, kaip taip galėjo atsitikti. Gal kas nors tai padarė per miegus? Gal kas nors yra lunatikas? Gal NAUJOKS yra lunatikas?
Tai va. Pasaka baigėsi.
Tiesa, vos nepamiršau. Pasaka vadinasi TOKS, TOKS ir NAUJOKS, bet jei norit galit sugalvoti savo pavadinimą.
Ate. Arba kaip sako kaukai: „BAI KLAI“
Sekė D, 7 metų