Vakaras. Pasakų metas. Iš lentynos ištraukiu eiliuotą Martyno Vainilaičio pasaką. Penkerių A pamatęs ima protestuoti:
– Neeee, tik ne šitą! Ji labai graži. Ji man per graži! Per graži, nes labai žodinga! O aš gi – vyras!
Ir nesvarbu, kad vaikui gražu, bet kažkokie išoriniai demonai jam jau sako, kas turėtų būti tinkama, o kas ne… Ir kai paskaitę pasakoje randame ir žirgus, ir kardus, ir nuotykį, protestas tampa mieguista palaima ir beklausant vis sunkėjanti galvelė panyra kartu su pasakos nykštuku į minkštą miego samaną…

A, 5 metai