137. Istorija apie save

– Kai aš kartais naktį arba per pietų miegą neužmiegu, kuriu istorijas apie save. Apie save žiauriame pasaulyje: aš esu vienas tarp orkų. Ir staiga iš dangaus nukrenta mergos. Jos sėdi prie auksinio stalo su sidabrine staltiese. Tada prikimba prie manęs. Kaip popierius prie klijų. Jos važinėja paskui mane. Aš turiu super mašiną, kuri vienu metu važiuoja visomis kryptimis. Su ta mašina aš išvažiuoju į darbą. Dirbu dieną naktį. Esu mokslininkas. Per vieną dieną su puse aš sukuriu akinius, su kuriais galima naktį žiūrėti į kosmosą ir matyti, kur yra ateiviai. Tada ateina vilkai kaip meškos ir sulaužo man kojas. Mane randa draugai ir su stebuklingu vandeniu mane išgydo. Kadangi mergoms sakiau, kad grįšiu po dienos, tai grižtu namo. Kelnės suplėšytos, rankos apdžiūvę kraujais, bet turiu maisto ir šešis maišus aukso. Nes aš mokslininkas ir dirbu dieną naktį. Nors ir buvau kažkada gimęs ir augęs prie medžių… Mano namas yra apvalus, tęsiasi nuo Šiaulių geležinkelio iki Vilniaus. Tuose namuose aš turiu egiptietiškų ir lietuviškų kačių, šuniukų, ežiukų, drugelių, bičių ir šikšnosparnių atsiskyrėlių. Dar name yra stebuklingų obelų sodas. Tas obelis maža karšta srovele laisto aparatas. Stebuklingos obelys niekada nenuvysta, yra kietos kaip geležis, o jų obuolius suvalgius visiškai pasveiksti. Dar turiu stebuklingą kepurę, kuri padaro mane geležinį, diržą, kuris paverčia nematomu ir batus, su kuriais gali greitai eiti arba skristi. Bet šiaip toje istorijoje aš atrodau kitaip – mano plaukai yra gelsvi ir stati…

D, 5 metai

136. Daryti, ką nori

– Mama, bet kokia nuostabi ta mūsų šalis, – važiuodamas mašinoje netikėtai pareiškia penkiametis D. – Ir tas mūsų miestas visai neblogas, ir žalių miškų yra, ir paukščiukai čiulba.
– Na taip, – sakau, – o svarbiausia, kad esame laisvi žmonės ir galime daryti tai, ką norime.
– Na, nelabai sutinku, kad galima daryti, ką nori… Juk aš, pavyzdžiui, negaliu dabar neiti į mankštas. Turiu eiti. Arba jūs. Jūs negalite neiti į darbą. O nuėję į darbą, negalite ten lakstyti…
Kai pagalvoji, tai tikrai.

D, 5 metai

135. Auksiniai berniukai

– Mama, ar norėtum turėti namie aukso? Tokius didokus aukso gabalus? – klausia penkiametis D.
– Na, gal ir gerai būtų…
– Jų vardai būtų Jokūbas, Dovydas ir Augustas.
– Aaaaa, tai tu apie šitus aukso gabalus kalbi? Tai jūs būtumėt kaip nejudančios metalo skulptūros?
– Neeee, mes būtume gyvi. Mano plaukai būtų ilgi ir auksiniai, kaip Nadalio. Veidas sidabrinis, barzda auksinė, liemuo sidabrinis, kojos irgi auksinės… Įsivaizduok – stovi sau keturi auksiniai berniukai! 
– O ketvirtas iš kur? Juk jūs trys…
– Ketvirtas – tai ta auksinio berniuko skulptūra, kur ten prie kapinių yra! Tai būtų legenda – mama ir jos auksiniai vaikai! O tu, mama, būtum deimantas. Kaip Treino akmuo iš Hobito. O tėtė būtų kristalinis. Visas iš šviesių kristalų, o akys iš tamsių… Močiutė – tai toks deimantas, kurį randa smėlyje. Toks žalias… Tai būtų legenda apie nepaprastą šeimą. O žinot, gal mes nevažiuokim niekur atostogauti! Važiuokim ieškoti aukso!

D, 5 metai

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

Pterodaktilis

... IR VAIKAI

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

<span>%d</span> bloggers like this: