kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija
Keturmetis A surengė savo piešinėlių ekspoziciją. Pripiešę ant lipnių lapelių. Suklijavo ant palangės. Po dienos lapeliai pradėjo byrėti. Nurinkau. Tada atėjo pilietis ir pasipiktino, kad ekspozicija uždaryta. Griežtai išpyškino:
-AŠ PRISIPIKTINĘS! Dabar išskrisiu su raketa į kitą šalį! Ir būsiu ten vienas. Ir man ne juokinga, o piktinga!
A, 4 metai
– Mano dantys yra stikliniai! – nusprendžia keturmetis A, barškindamas šakute per dantis. – O kokias daržoves valgyti nesveika? Saldainius?
A, 4 metai
– Galėtų Lietuvos žmonės būti ir protingesni. O tai nieko visai nesugalvoja, neišranda… Galėtų, pavyzdžiui, sugalvoti “daiktų orkestrą“ – atsuki vandens kraną, o ten tokia muzika groja, per kriauklę pagaliukai daužosi…
D, 5 metai
– Mama, ar mano nugara ruda? – atlekia uždusęs D ir rodo savo nugarą.
Ir taip žiūriu, ir trečiaip – nieko rudo nesimato. Bandau pasitikslinti:
– Kas ten tokio rudo turėjo būti?
– Na, aš gulėjau ant palangės, deginausi. Einu dar pagulėti…
D, 5 metai
Vyresnėlis J, raginamas ilgiau daryti kai ką, ko nelabai nori, kad kuo greičiau galėtų imtis kai ko, ko labai nori, pareiškė:
– Ir iš vis, laikas yra sąmokslo teorija!
J, 12 metų
– Aš manau, kad kai užaugsiu, dar bus likę kažkiek gyvų žmonių. Ir pasaulis bus taikesnis. O šiaip tai žodis “taikesnis“ turi panašumo į žodį “nusitaikyti“…“
D, 5 metai
– Mama, kai aš užaugsiu, negyvensiu namuose. Aš lakstysiu po laukus. Bėgiosiu po pasaulį. Turėsiu pagalį, dar išsidrošiu lanką. Nu, gal turėsiu kokį namelį gamtoj. Kaip manai, ar man bus gera gyventi?“
D, 5 metai
Tyrimas prieš pietų miegą:
– Mama, o kas tau svarbu?
– Jūs.
– O tai aš?
– Ir tu, žinoma.
– O mūsų miegas?
– Irgi svarbu.
– Tai tada visai iš čia išeinu, – protestuoja keturmetis A.
A, 4 metai
– Punti, Punti, žiūrėk, žinias rodo, – pasidomėti naujienomis iš pasaulio savo naminį katiną kviečia keturmetis A.
A, 4 metai
Pokalbis ligoninėje tarp penkiamečio D ir šešiamečio palatos kaimyno. D sako:
– Tu žinai, kas ten anoje lovoje guli? Jis rusas! Tu įsivaizduoji? Kiti rusai puola Ukrainą, o jis guli Lietuvoje ligoninėje…
D, 5 metai
– D, kuo norėtum būti užaugęs? – klausia viena teta.
– Išradėju!
– O ką tu išrasi?
– Tokius akinius. Užsidedi juos ir prisimeni vaikystės draugus. Paspaudi mygtuką prie dešinės akies – užrašo vardą, prie kairės – parodo visą draugą, – išaiškina penkerių D.
D, 5 metai
Iš tikrųjų tai visi telikai, kompai, telefonai tai tik patešlina smegenis.
D, 5 metai
– Mama…
– Ką?
– Nieko..
Ir vėl:
– Mama…
– Ką?
– Irgi nieko…
Atsisuku. Veide šypsena. Atrodo tikrai nieko. Žvilgt žemiau – ogi dešinė koja įnirtingai spaudžia prie savo ėdesio palinkusio katino uodegą.
A, 4 metai
-Mama, mane kasa. Nu kaso. Sakau, kad kasina. Nu niežti!
A, 4 metai
Kuo skiriasi ugniagesys nuo gaisrininko? Ogi iš esmės:
– Jie tikrai skiriasi! Aš žinau! Ugniagesys gesina ugnį, pavyzdžiui kokį nors bokštelį arba medį. O gaisrininkai gesina namus, visokius aukštabučius. Ten kur dega laiptai, stogai. Neee, tikrai ne tas pats. Na, taip, nuo mažos ugnies pasidaro didelis gaisras, bet iš pradžių gesina ugniagesiai, o jei nespėja, tada atvažiuoja gaisrininkai. Arba jeigu nespėji pats su savo tuo gesintuvu užsigesinti… Jeigu degtų mano pagalvė, tai gesintų ugniagesiai, o jeigu nespėtų ir užsidegtų visa lova arba kambarys, tai atvažiuotų gaisrininkai. Sunkus jų darbas. Aš būsiu parašiutininku. Nes man reikia lengvo darbo.
Jeigu tu numirtum, arba tėtė numirtų, tai aš neištverčiau. Aš tada irgi mirčiau. Nes aš negalėčiau be jūsų gyventi. O tu galėtum be manęs gyventi?
D, 5 metai
– Mama, o darželyje auklėtoja Angelė yra vyras ar moteris?
A, 4 metai
– Sapnavau tokį keistą sapną. Norėjau iš jo pabusti. Pabudau. Žiūriu, kad knarkiu…
D, 5 metai
– Mama, o kai tu buvai maža, ėjai į darželį? Aaaaa, tai aš tave mažytę nuveždavau su pilka mašina.
A, 4 metai
Rytas. Prieš darželį.
– Tėti, o jūs eisit į tą filmą “Volstryto vilkas“? Man atrodo, kad jis panašus į tą mano filmuką apie vilkus (dok. filmas apie vilkus ir mežiotojus). Filmas ne apie vilkus? O kodėl tada taip vadinasi?
Vyksta aiškinimas, kad kartais protingi žmonės pavadinami vilkais.
Vakaras. Po darželio.
– Mama, vienas toks žmogus buvo labai protingas. Kaip vilkas. Todėl dirbo Volstryte. Man atrodo, kad tėtis yra vilkas. Jis daug žino. Žino apie Staliną ir kažkokį ten jo draugą. Nebeprisimenu…
D, 5 metai
Apie besivaidenančius daiktus.
– Kai aš naktį guliu lovoje, matau kokį nors daiktą. Kai noriu jį paimti, pasirodo, kad ten nieko nėra. Ne, tai ne sapnas. Taip yra iš tikrųjų. Tu nesuprasi. Jei gulėtum šalia manęs, gal suprastum. Bet tu nematytum to daikto ir nesuprastum, ką aš ten imu. Tai vadinasi VAIDENANTYS DAIKTAI. O jeigu aš kosmose uždegčiau degtuką, ar ta ugnis sustingtų?
D, 5 metai
– Kai aš gerai įsismaginu, nebeatpažįstu savęs.
D, 5 metai
A ir D maudosi. Pusė vonios primesta žaislų, clalatai paruošti, putų kalnai priputoti… Broliai krauna vienas kitam muiluotas putas ant nugaros, galvos, rankų ir visų kitų iš vandens kyšančių kūno dalių, transformuodamiesi į meškas, kalėdų senelius ir dar, biesas žino, kokias pramanytas būtybes. Linksmumo įkarštyje, kraudamas porciją putų ant D galvos, A linksmai šūkteli:
– Cho, tu dabar visas putinas.
Net nelinksma pasidarė…
A, 4 metai; D, 5 metai
kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija
iš visur surinkti tekstai
Travel Log by Vita
Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas
jaukus gyvenimas
Gerų knygų paieškos
A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.
The Art and Craft of Blogging
The latest news on WordPress.com and the WordPress community.
ČIA DABAR 