– Mama, žinok, tie vyrai, kurie nori būti kareiviais, neverkia. Tėti, tu verkei kada nors? O tu labai mylėjai savo tėtį, kad verkei? O kodėl tu tada verkei, kai mes gimėm? Iš džiaugsmo???? Aš nemylėčiau tų moterų, kur išmeta savo vaikus į gyvybės langelį arba nužudo. Kažkaip dar buvau žinojęs… Gal per balkoną išmeta? Aš net kūdikiu būdamas jų nemylėčiau. Papasakok man apie audrą. O tai kai tas žaibas trenkia į žemę, ta žemė pasidaro elektrinė? Be kaip aš bijočiau ją paliesti... O kas būtų, jeigu paliesčiau? Kaip aš nenoriu, kad būtų žaibai ir griaustiniai… O mūsų namas aukštas? O į jį netrenks? Aš noriu braškių. O kur gyvena pingvinai? O kodėl jie negyvena Lietuvoje? O tai jie gyvena ten pat, kur Kalėdų senelis? O ten, kur gyvena Kalėdų senelis, dar kokie nors žmonės gyvena? Man atrodo, kad tas maišas, kur jis rogėse vežė buvo per mažas. Neužtektų visiems vaikams. O ką reiškia “nenado“? O ką tada reiškia “neruskoje“. Ruskoje radijo. Mama, padainuok ir paglostyk. Labanakt.
Tai buvo maždaug penkių minučių trukmės D minčių srautas…

D, 4 metai.