Toskana: San Gimignano – Monteriggioni – Siena

Toskana… Šis regionas, daugeliui atpažįstamas iš romantiškų filmų yra be galo vaizdinga Italijos dalis. Galėtum čia būti ir būti, žavėtis nesustodamas, aikčioti ir dūsauti, nes tiek gamtinis, tiek kultūrinis, tiek gastronominis pasitenkinimas čia yra neabejotinas. Tris dienas tyrinėję Florenciją (apie Florenciją čia), iškeliavome nuomotu automobiliu paganyti akių ir širdžių po Toskanos kalvas ir istorinius miestelius. Mūsų maršrutas buvo Florencija – San Gimignano – Moneriggioni – Siena – Bolonija. Rasti nuomai penkių vietų automobilį nebuvo  labai paprasta, jo ieškojome ne vienoje Florencijos automobilių nuomos kompanijoje, bet trūko ir automobilių, ir kainos buvo gerokai nedraugiškos. Galiausiai tai padarėme internetu – gavosi pigiau, o atėję pasiimti automobilio dar ir aukštesnės klasės automobilį gavome, nes kitų tiesiog neliko… Automobilį išsinuomojome Florencijoje, pasivažinėjome po Toskaną iki Sienos, nukeliavome į Boloniją, iš jos į Raveną, o tada Bolonijoje mašiną jau pridavėme nuomos agentūrai. Toks variantas brangesnis, nei atiduoti tame pačiame mieste, bet mums reikėjo būtent tokio sprendimo. Vienos dienos šiai kelionei mažoka, nes vien Sienoje būtume mielai panaktinėję, bet čia visų keliautojų amžina problema – atkeliauji kažkur, o tada žiūri, kad ir tas nebetoli, ir čia norėčiau, tai kaip kokie alkani vilkai atsikandom šiek tiek, bet tikrai neprivalgėm.

Pirmiausia važiavome į San Džiminjaną (it. San Gimignano), dar viduramžiais įkurtą miestelį. Tiesą sakant, jis mums pasirodė visiškai unikalus ir tiesiogine žodžio prasme, nurovė stogą. Jausmas, lyg kažkas susipainiojo ir jau viduramžiais pasistatė dangoraižinį Manheteną. Taip paprastai, tiesiog iš plytų ir akmenų. Miestas įkurtas vietovėje, kur dar trečiame amžiuje prieš Kristų buvo įsikūrę etruskai. Neįtikėtina, kaip tuomet, viduramžiais, turtingieji galynėjosi tarpusavyje, demonstruodami savo turtus ir statusą bei didžiuodamiesi, kieno… aukštesnis bokštas. Anksčiau jų būta virš 70, dabar beliko tik 13 ar 14. San Džiminjanas dar vadinamas puikiųjų bokštų miesteliu, o kiekvienas bokštas turi ir savo vardą. Pavyzdžiui, 54 metrų aukščio Torre Grossa, statytas apie 1298 m. ir vienintelis, į kurį galima patekti. San Džiminjane nėra nė vieno naujo pastato, galima gėrėtis autentiškais romaninės ir gotikinės architektūros statiniais, o pats miestelis yra saugomas UNESCO.

Jau artėjant prie miestelio ima ryškėti unikalus miesto ant kalvos peizažas, dangų raižantis aukštų bokštų geometrija. O būnant pačiame miestelyje, autentišku senoviniu grindiniu užkopus viršun, atsiveria nuostabios Toskanos kalvos ir absoliučiai unikali miestelio architektūrinė panorama, tarsi, laiko mašina nukelianti šimtmečius atgal. Miestelio klestėjimo laikais bokštai buvo statomi norint apsiginti nuo priešų atakų. Po maro, nusiaubusio miestą 1348 m., San Džiminjano galia išblėso. Bokštuose taip pat buvo laikomi prieskoniai. Čia auginamas ypač vertinamas prieskonis – šafranas. Miestas didžiuojasi ir vienais skaniausių ledų Italijoje. Ledainė Gelateria Dondoli, laimėjusi ne vieną pasaulinį ledų čempionatą, sutraukia tiek smaližių, kad eilė nusidriekia per pusę aikštės… Išbandėm ir mes gardžiųjų ledų, kurie iš šiaip visoje Italijoje yra ypatingi ir visiškai tobulai gaivina ir maitina karštomis dienomis, nieko daugiau ir nereikia. San Džiminjane radome ir šiuolaikinio gatvės meno inkliuzų (Blub – to paties anoniminio menininko darbų, kurių nemažai yra ir Florencijoje), daug jaukių ir prašmatnių parduotuvėlių.

Kitas mūsų tikslas buvo miestelis Monteridžionis (Monteriggioni). Visiškai netikėtas atradimas, nes mes apskritai skridome tiesiog į Boloniją ir Florenciją, o pasivažinėjimas po Toskaną buvo toks truputį netyčiukas, ekspromtas, bet labai sodriai nuspalvinęs visą kelionę. Monteridžionį mums iš tikrųjų atrado sūnus, žaisdamas kompiuterinę Assassin’s Creed epopėją, todėl jam labai norėjosi pamatyti gyvai šį kompaktišką nedidelį miestuką ir perbėgti jo gynybinėmis sienomis, todėl ir mus suviliojo ten nuvažiuoti.

Dabartinis Monteridžioni kaimas – tai kadaise buvusi viduramžių pilis. Daugelis jo architektūrinių elementų išlikę dar nuo XIII amžiaus. Sienos Respublika tuomet siekė stiprinti apylinkes ir įkūrė avanpostą, kuris kaip kokia perspėjimo sistema turėjo pranešti ir saugoti nuo pavojaus iš Florencijos. Per ilgus šimtmečius Monteridžionis atlaikė daugybę atakų ir apgulčių. Kai florentiečiai galiausiai pavergė visą Toskaną, į kaimą šalia čia gyvenančių karių atsikraustė ir paprastos šeimos.

Miestelis matosi jau iš toliau, stūkso ant kalvos viršūnės, o visą jį juosia aukšta mūro siena su keturiolika iškilusių gynybinių bokštų. Tiek daug bokštų nebuvo įprasta net ir viduramžiais, kuomet visi be paliovos aiškinosi santykius ir įtakos zonas. Poetas Dantė “Pragare“ Monteridžionį sulygino su giliausiai praraja, bedugne širdyje, kuri yra kaip metafora šio miesto žiedo formos citadelei, vainikuotai bokštais, kurie kaip milžinai stovi griovyje. Gynybinės sienos ilgis siekia 570 m. Pagrindinėje miestelio aikštėje – Maria Assunta bažnytėlė. Bažnyčia, kaip ir dauguma kaimelyje esančių namų, sėkmingai nukelia mus į viduramžius, žmonių ir turistų nedaug, tad po sodrios, pritvinkusios ir neprasibraunamos Florencijos tai buvo tikra atgaiva. Kelios siauros akmenimis grįstos gatvelės, jaukūs vietiniai restoranėliai, regioninio vyno parduotuvėlės nuteikė labai romantiškai ir pagalvojome, kad nakvynė čia būtų buvęs nuostabus nuotykis. Ak, Italija, kodėl tu tokia graži – gyvenimo nepakaks ją visą apžiūrėti…

Monteridžionyje gynybinėmis sienomis galima apeiti visą kaimą, tuo pačiu pasigrožėti puikiomis apylinkėmis. Per šias vietas ėjo ir legendinis piligrimų kelias Via Francigena, vedęs iš Prancūzijos į Romą. Dabar tai pėsčiųjų maršrutas, pritraukiantis nemažai keliautojų, trokštančių pėstute įveikti nors keletą kilometrų ir pasijusti senųjų piligrimų ar pirklių kailyje.

Toliau – Siena, apsupta kalvų, nusėtų vynuogynais ir alyvmedžiais. Ikoniškas viduramžių miestas, kurio unikalus senamiestis taip pat įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Miestas, pastatytas aplink pagrindinę, absoliučiai fantastišką ir tuo pačiu giliai viduramžišką pagrindinę aikštę Piazza del Campo, buvo sukurtas kaip meno kūrinys, įsiliejantis į aplinkinį kraštovaizdį. Miesto gatvės kyla ir leidžiai, sukasi ir vingiuoja – visai kaip Sieną supančio kraštovaizdžio reljefas. Man Sienos senamiestis – tobulo miesto sinonimas. Čia vis dar veikia seniausias pasaulio bankas, vyksta legendinės žirgų lenktynės, kuriose miesto gyventojai konkuruoja vieni su kitais. Prieš 500 metų Siena sugebėjo ilgiausiai atsilaikyti kaip nepriklausomas Toskanos miestas.

Legenda byloja, kad Sieną įkūrė Senius – Remo, įkūrusio Romą, sūnus. Todėl čia galima pamatyti skulptūras, vaizduojančias garsiuosius Romos miesto įkūrėjus Romulą ir Remą, geriančius vilkės pieną. Sienos istorija komplikuota, ji nuolat buvo alinama karų su kaimynais, ypač Florencija. Seniausios kilmingos Sienos šeimos atsirado dar VIII a., o nepriklausoma Sienos respublika gyvavo nuo XI a. iki 1555 m., kol jos neužkariavo Florencijos valdovas Cosimo I de’ Medici. Iki Italijos suvienijimo XIX a. viduryje Siena priklausė Toskanos kunigaikštystei.

Ko gero žymiausia Sienos senamiesčio vieta – Piazza del Campo aikštė, dažnai įvardijama kaip viena gražiausių pasaulyje. Ypatinga aikštės forma, primenanti apverstą kriauklę iš tiesų yra neįtikėtina. Žmonės nusėdę aikštės grindinį, kuris kaip magnetas traukia ilgiau pabūti, nes atmosfera nepakartojama. Laikas lyg atsuktas atgal, sustingęs gotikinių pastatų plytose bei grindinio akmenyse, ir tik restoranų šurmulys parneša atgal į dabartį. Nuo XIII a. iki pat šių laikų Piazza del Campo yra be galo gyvybingas miesto centras, kuriame buvo rengiami miesto turgūs, iškilmingos šventės ir legendinės Palio di Siena žirgų lenktynės. Jos rengiamos kasmet liepą ir rugpjūtį ir tai yra viena didžiausių Toskanos švenčių. Raitelių apranga simbolizuoja dešimt iš septyniolikos Sienos kvartalų, žirgai šventinami bažnyčiose, o susigrūdusi aikštėje minia laukia nugalėtojo.

Paprastą dieną yra tiesiog smagu tįsoti ant įkaitusio aikštės grindinio, stebėti kitus atklydėlius, palesinti įkyrius balandžius ir tiesiog gerti į save visą atmosferą. Aikšėje dar yra marmurinis fontanas, sukurtas XV a. pradžioje, Palazzo Pubblico rūmai, kur nuo XIV a. buvo įsikūrusi miesto valdžia. Mieste net galiojo specialus įsakymas, pagal kurį niekas negalėjo pasistatydinti gražesnių ir didesnių rūmų už Palazzo Pubblico. Aikštės akcentas – 88 m aukščio viduramžių laikais pastatytas bokštas, kuris laikomas antruoju pagal aukštį Italijoje. Įveikus 400 laiptelių viršuje atsivers pribloškiantys aikštės, miesto ir artimiausių apylinkių vaizdai. Beje, legenda byloja, kad prieš statant bokštą, jo pamatuose buvo užkasta sėkmę nešančių monetų ir akmenų su stebuklingais įrašais, turėjusiais apsaugoti bokštą nuo audrų bei nelaimių.

Siena be galo autentiška ir nenudailinta. Gali suprasti italus, jų harmoningą susigyvenimą su praeities kultūriniais sluoksniais, kurie yra tokie tvirti ir stori, kad negali jų pakeisti, užmaskuoti moderniais stikliniais pastatais, nes jie kaip kokie svetimkūniai būtų sutrupinti viduramžiško, kai kur jau aižėjančio, kai kur išblukusio, bet tikro paveldo. Ten tvyro visiškai unikali ir nepakartojama miesto dvasia. Būtent, seno, bet gyvo miesto dvasia.

Mielai būtume čia dar pabuvę ilgiau, gal dar kada grįšime, nes miestas tikrai vertas dėmesio ir laiko. O ir meno kūrinių ten yra tokių, švelniai tariant, nužengusių iš meno istorijos vadovėlių – garsiosios Sienos meno mokyklos dailininkų Duccio, Simone Martini, Pietro ir Ambrogio Lorenzetti, Donatello, Michelangelo ir kitų menininkų šedevrų. O kur dar pati romaninė-gotikinė Sienos katedra, laikoma viena gražiausių Italijoje. Popietinis vakarinis pasivaikščiojimas po nenugludintą miestą, kuris atrodo kaip muziejus su ten gyvenančiais žmonėmis, virš galvų nusidriekusiais skalbiniais ir gatvėse žaidžiančiais vietiniais vaikais, mums labai patiko. O naktis irgi būtų nemažiau patikusi, esame įsitikinę, tad mėgstantiems autentišką dvasią ir lėtą pasimėgavimą, Sienoje tikrai vertėtų suplanuoti ilgesnį stabtelėjimą. O mums teko atsisveikinti su puikiąja Siena ir Toskana, tačiau dar laukė senoji nuostabioji Bolonija – apie tai bus kita kelionių istorija.

Foto galerija, 2019 liepa:

Vienas komentaras “Toskana: San Gimignano – Monteriggioni – Siena

Pridėti Jūsų

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

Pterodaktilis

... IR VAIKAI

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: